nusivalyti, bet prieš tai visi apstojo jos kėdę, o Franciskas davė šepetėlį ir ypatingojo pudros mišinio „Ben Nye“, kad galėtų juo pudruotis, kai ims blizgėti veidas. Gavusi laisvą dieną, Airisė ir mane papudravo šia pudra, truputį paryškino lūpas ir mes kartu ėjome valgyti vaflių. Už kokių šešių kvartalų nuo Firenzės Sodų buvo mokykla, bet mes su Airise prie jos nesiartinome.
Pasiilgau ponios Gruber. Ir tėvo pasiilgau. Nenorėjau galvoti apie motiną, na, nebent kas antrą ar trečią naktį, kai susapnuodavau ją pasiklydusią dykumoje ar mirštančią prie greitkelio. Vis rašydavau tėvui ir suplėšydavau laišką, nors žinojau, koks jis yra, ir žinojau, kad nesijaudina dėl manęs. Žinojau, kad jam nerūpime nė skardžiaus veleno, – jis dažnai taip sakydavo ir paaiškindavo, kad tai ne keiksmažodis, nes ne „velnias“, o „velenas“, toks prietaisėlis, naudojamas prieš lituojant skardą, todėl kartojau tą posakį visą laiką ir man atrodė, kad keikiuosi kaip pašėlusi, bet tik paslapčia. Rašydavau jam kartą per mėnesį ir saugodavau laiškus, kol jausmai apslopdavo, o tada išmesdavau.
3. Užterštas sviestas
Airisė nežinojo, į kokį vakarėlį atėjo. Į didįjį namą priešais ją laiptais kopė dvi moterys vienodais rausvo šilko švarkeliais ir ilgomis juodomis sukniomis. Prie durų stovėjo durininkas, o gal liokajus, didžiulis juodaodis vyriškis baltu aštuoniolikto amžiaus satino kostiumu ir baltu pudruotu peruku, perrištu juodu kaspinu. Jis turėjo du auksinius dantis ir elgėsi taip, lyg ne šiaip džiaugtųsi, o tiesiog sprogtų iš laimės, pamatęs kiekvieną pro duris įeinančią moterį. Jis atidarė Airisei duris ir pamerkė akį.
Moterys, atėjusios prieš Airisę, padavė savo švarkelius kitam vyriškiui pudruotu peruku ir balto satino kostiumu. Airisė, nutaisiusi ramią veido išraišką, patraukė paskui jas į didesnį kambarį. Svetaine to kambario nepavadintum, kaip ir Klivlando stadiono nevadintum beisbolo lauku. Pro Airisę praėjo trys merginos, siūlančios užkąsti pyragaičių su dešrelėmis ir austrių, įvyniotų šoninėje. Jos mūvėjo balto satino šortus ir balto satino batelius, bet virš juosmens buvo nuogos, tik apsirišusios rausvais kaspinais kaklą ir įsisegusios po kaspinėlį į aukštus baltus perukus. Kiekviena šalia akies buvo prisilipdžiusi po apgamėlį, o spenelių galiukus parausvinusi dažais. Airisė nusekė paskui anas dvi moteris ilgomis juodomis sukniomis ir praėjo kelis didelius satinu aptrauktus pufus ir kelias rausvo satino sofas. („Dievuliau, jos gi visos bus dėmėtos“, – pasakė viena mergina Airisei už nugaros.)
Du aukšti vyrai baltomis kelnėmis laikė po milžinišką ragą, pilną vaisių. Dėl jų plikų krūtinių ir mėlynų akių Airisė nutarė, kad jų plaukai po tais baltais perukais tikriausiai šviesūs. Vyrai buvo basi. Moteris priešais Airisę pasiėmė vynuogę ir gnybė vieną vaisių laikytojo spenelį, kol vyriškis nežymiai krūptelėjo. Airisė aiktelėjo.
– Koks smagus vakarėlis, – tarė ta moteris, pasikėlė suknelę ir atsisegė kojines. Apsidairė ir po viena sofa pasidėjo juodus aukštakulnius, kojines ir kelnaites.
Pasirodė keturi neūžaugos baltais turbanais, ryškiai rožinėmis liemenėmis ir vienodomis plačiomis kelnėmis, nešini žėrinčiais kaljanais. Jie atsisėdo ant didžiųjų pufų, o aplink juos ant grindų susėdo kelios moterys, jos užsirūkė ir ėmė juoktis. Airisei pasirodė, kad tikrai išgirdo Talulos Bankhed juoką. Airisę už rankos truktelėjo blyškiaodė moteris, graži lyg nebylaus kino žvaigždė, juodai apvedžiotomis akimis, prie veido priplotomis garbanėlėmis ir ilga sidabrine suknele su gilia iškirpte nugaroje. Ji paklausė, ar Airisė naujokė ir su kuo atėjo. Airisė atsakė, kad vakar, kai ją dažė Franciskas Diegas, Patsės Kelės asistentė dalijo pakvietimus ir jai taip pat davė storą baltą voką. Patsės Kelės asistentė pabučiavo Franciską ir nusijuokė: „O tu pakvietimo negausi.“
– Patsė, matyt, tave pastebėjo, – pasakė toji išblyškusi moteris.
Airisė nusišypsojo.
– Aš Silvija, – prisistatė moteris.
– Airisė.
Silvijai pamojus ranka, prie jų priėjo neūžauga balta rytietiška kepuraite, bet be liemenės, nešinas padėklu kokteilių „Rausvoji ledi“. Vieną Silvija padavė Airisei:
– Sveika patekusi į rojų, brangioji.
Abi su Silvija susėdo ant sofos.
Prie jų priėjo moteris ir pasilenkė pabučiuoti Silviją. Ši pristatė Airisę, moteris pabučiavo ir ją. Ji perbraukė plunksna Airisės pečius. Airisė sustingo ir nejudėjo, kol ta moteris nuėjo sau. Priėjo kita moteris ir gurkštelėjo Airisės „Rausvosios ledi“, stebėdama Airisę pro taurės viršų. Vienu ypu pabaigė gėrimą ir kartu su Silvija nuėjo šalin. Airisė pajuto, kaip kažkieno ranka truktelėjo suknelės kraštą. Ant grindų prie sofos sėdėjusi moteris pakišo ranką Airisei po suknele ir perbraukė šlaunį. Brūkštelėjo pirštais šlaunų vidų ir palietė kelnaites. Airisė sėdėjo nejudėdama. Šis vakarėlis buvo ne toks, kokie vykdavo Delės Braison rūsyje prie tėvo namų, kur būdavo galima truputį paišdykauti, o tada pliaukštelti įkyruoliui ir linksmintis toliau, kaip tau pačiai norisi. Iš kito kambario pasigirdo moters klyksmas, bet ne toks, kaip klyktų įžeistas ar sužeistas žmogus, o ta ranka nesitraukė, kyščiojo pirštus į Airisės kelnaites. Gali būti, kad tokiame dideliame name, kuriame tiek daug gražių moterų (o jei kuri negražaus veido, tai dieviško kūno, o jei neturi nei to, nei ano, tai atrodo protinga ir įtakinga), pasitaikys kas nors, kieno ranka Airisei iš tikrųjų patiktų. Ant grindų sėdinčiai moteriai Airisė pasakė „Ačiū“, nors tai nuskambėjo absurdiškai, ir išėjo į kitą kambarį, kuriame buvo bufetas.
Čia stovėjo prikrauta maisto nuo pagrindinių patiekalų iki deserto – desertui buvo daili mergina, nuo krūtinės iki pėdų aptepta storu sluoksniu plaktos grietinėlės su braškėmis. Moterys, vilkinčios vien apatinukus ir aukštakulnius arba kokteilių sukneles, pusiau prasegtas nugaroje, krovėsi maistą į lėkštes. Kvartetas grojo populiarias dainas, o kitapus stalo tos pačios dvi moterys ilgomis juodomis sukniomis šoko lėtą fokstrotą. Brunetė ryškiu raudonu kimono ir juodo šilko kelnėmis ramiai valgė iš lėkštės, prikrautos omarų uodegų.
– Dievinu omarų uodegas, – tarė ji. – Rimtai, man atrodo, kad geriau už jas nieko nebūna.
Jos balsas buvo gerklinis, šiltas, tarsi amerikietės, bet šiek tiek švelnesnis ir mielesnis.
– Roza Sojer, – tarė ji ir, užuot paspaudusi ranką, padavė Airisei omaro uodegą.
– Susiraskim vietą, – pasiūlė Roza, ir jos nuėjo, kur šoko dar būrys moterų.
Ji pasodino Airisę ant laisvos sofos.
– Nieko sau minia, – pasakė. – Niekur neik, gražuole.
Grįžo nešina omarų uodegomis, vos pastovinčiu bokštu iš austrių geldelių, į krūvą sukrautais blyneliais su ikrais ir dviem šampano taurėmis, sukištomis į korsažą.
Airisė pakėlė ranką, norėdama pasitaisyti plaukus, tuoj prie jos priėjo neūžauga balta kepuraite.
– Šampano? – paklausė jis.
– O, taip, prašau, – tarė Airisė.
Roza pažvelgė į ją.
– Nieko sau, aš pagalvojau, kokia čia mažutė iš kaimo, o tu sau išdykauji su Armandu ir dar kažin kuo. Kaip man ne gėda. Austrę?
Airisė žiojosi atsisakyti.
Bet čia ne toks vakarėlis, kur galėtum pasakyti: „Oi, niekada nesu valgiusi austrių“, arba: „O Dieve, jos šlapios ir šlykščios“, nors tai buvo tiesa. Jei per austres veda kelias į tokius vakarėlius ir pas pribloškiančią tamsiaplaukę gražuolę Rozą Sojer, tai, Airisės nuomone, austres galima siurbti lyg šaltą alų vasaros dieną. Įveikė dvi, užgerdama šampanu.
– Tikra