teisingai.
– O iš tikrųjų Sergejus yra arba miręs, arba atrodo kaip susiraukšlėjęs septyniasdešimt trejų metų vyras. Tikriausiai pražilusiais ar visai nubalusiais plaukais, o galbūt plikas, nežymiai gunktelėjęs, ir apie kartu su jumis praleistus metus galvojantis galbūt visiškai priešingai negu jūs. Ir kaskart veidrodyje pamatęs savo subjaurotą veidą atsiliepia apie jus, ko gero, ne iš geriausios pusės.
– Kalbėkite kiek norite, aš nė nemanau klausytis tokių jūsų šnekų. Nė žodžio.
Mūsų laikas baigėsi. Eidama durų link, ji pastebėjo ant stalo paliktą savo nuotrauką ir sugrįžo atgal. Paėmęs nuotrauką ištiesiau jai. Dėdamasi ją į piniginę Nataša tarė:
– Pasimatysime rytoj, bet apie nuotrauką daugiau nekalbėsime. Basta!
– Šįvakar skrendu į Odesą, – pasakė ji, mums susitikus kitą dieną. – Miegojau labai blogai, ir viskas per jus. Todėl nepernelyg liūdžiu žinodama, kad tai paskutinis mūsų susitikimas. Žinote, jūsų žodžiai apie Sergejų buvo skaudūs, labai skaudūs. Pasakykite, ar visuomet taip kalbate su savo pacientais?
– Laikykite tai komplimentu jūsų vidinei stiprybei, kurią įžvelgiu jumyse.
Ji kiek sutriko ir papūtė lūpas norėdama kažką sakyti, bet po to persigalvojo ir įdėmiai pažvelgė į mane. Giliai atsidususi ji atsilošė kėdėje ir tarė:
– Gerai, klausau jūsų. Esu pasiruošusi jus išklausyti. Nekantriai laukiu, ką pasakysite.
– Iš pradžių papasakokite, kokios mintys neleido jums šiąnakt užmigti.
– Prisnūsdavau tik trumpam, nes visą naktį mane persekiojo vienas sapnas, kuris nuolat kartojosi ir baigdavosi vis kitaip. Sapnavau, kad lankiausi Konge su kažkokia delegacija ir pasimetusi nuo kitų, staiga likau visiškai viena. Suvokiau, kad esu, ko gero, pačioje pavojingiausioje žemės vietoje, ir labai išsigandau. Sapnavau, kad vaikštinėjau po apleistą rajoną, beldžiausi į duris, tačiau visos jos buvo užrakintos, o aplinkui nieko nebuvo. Kitame sapne užėjau į apleistą namą ir išgirdusi garsų artėjančių žingsnių kaukšėjimą lauke pasislėpiau spintelėje. Dar vėliau sapnavau, kad paskambinau savo delegacijos nariams mobiliuoju telefonu, bet nežinodama, kur esu, negalėjau jiems paaiškinti, kur mane rasti. Prašiau jų atsinešti prožektorius ir mojuoti jais, kad pamatyčiau pro langą, bet tuomet susivokiau esanti milžiniškame mieste ir supratau, kad toks prašymas beprasmis.
– Tie sapnai tęsėsi kiaurą naktį, ir aš drebėdama laukiau, kada man nutiks koks nors siaubingas dalykas, – ji pridėjo ranką prie krūtinės. – Net ir dabar, kai jau tik pasakoju sapną, mano širdis daužosi kaip pašėlusi.
– Visą naktį trunkantis košmaras. Kaip siaubinga! Kaip galėtumėte paaiškinti tą savo sapną? Pagalvokite ir pasakykite viską, kas tik ateina į galvą.
– Žinau, kad neseniai laikraštyje skaičiau apie Afrikoje vykstančius žiaurumus ir vaikų armiją, viską naikinančią savo kelyje. Tačiau paskui iš karto užverčiau laikraštį. Prisiskaičiusi panašių dalykų visada labai prastai miegu. Per televizorių pamačiusi žudynes, tuoj pat jį išjungiu. Negalėčiau net suskaičiuoti iš kokios gausybės kino filmų man teko išeiti dėl tos pačios priežasties.
– Tęskite. Papasakokite apie tą sapną viską, ką atsimenate.
– Jau viskas. Buvau tokioje vietoje, kur mano gyvybei nuolat grėsė pavojus.
– Pamąstykite apie savo pasakymą „Mano gyvybei grėsė pavojus“. Kurkite laisvas šio posakio asociacijas, kitaip tariant, atpalaiduokite mintis ir stebėdama jas tarsi iš šalies papasakokite, apie ką galvojate. Tai beveik tas pats, kaip žiūrėti ekrane vykstantį veiksmą.
Atsidususi ir metusi į mane nevilties kupiną žvilgsnį, Nataša atrėmė galvą į kėdės atlošą ir pašnibždom ištarė:
– Mano gyvybei kyla pavojus, mano gyvybei kyla pavojus, – ir nutilo.
Palaukęs minutę ar dvi paraginau ją:
– Kalbėkite truputėlį garsiau.
– Žinau, ką norite išgirsti.
– O jūs nenorite man to pasakyti.
Ji linktelėjo.
– Įsivaizduokite, – toliau kalbėjau aš, – kad jūs ir toliau šiandien man nieko nesakote, kol mūsų laikas išseks. Įsivaizduokite, kad išeinate iš mano kabineto. Kaip tuomet pasijustumėte?
– Gerai! Pasakysiu! Žinoma, mano gyvybei gresia pavojus. Man – šešiasdešimt devyneri. Kiek man dar liko? Tikrasis mano gyvenimas liko praeityje. Mano tikrasis gyvenimas!
– Jūsų tikrasis gyvenimas? Norite pasakyti, scenoje, kol šokote su Sergejumi?
– Ar kada nors jums teko šokti?
– Tik stepą. Mėginau išmokti visus Fredo Astero[8] judesius – kartais mokydavausi namie, kartais gatvėje.
Nataša išpūtė akis ir nustebusi įsispoksojo į mane.
– Juokauju. Pasaulyje turbūt nerastum prastesnio šokėjo už mane, bet esu geras stebėtojas ir galiu įsivaizduoti, kaip nuostabiai jausdavotės šokdama scenoje stebint didžiulei jums plojančių žiūrovų auditorijai.
– Žinote, kaip psichiatras esate gana žaismingas. Ir netgi šiek tiek gundantis.
– Jums tai trukdo?
– Visai ne.
– Puiku. Tada papasakokite, koks buvo jūsų tikrasis gyvenimas anuomet.
– Gyvenimas buvo toks svaiginantis – minios žmonių, fotografai, dangiška muzika, kostiumai, Sergejus – patikėkite, vienas iš gražiausių pasaulio vyrų, alkoholis, svaiginantis šokio sūkurys ir, na, taip, nežabotas seksas. Visa, kas buvo vėliau, nublanksta prieš tuos laikus, – Nataša, kuri ligšiol sėdėjo ant paties kėdės kraštelio, dabar atsipalaidavo ir atsilošė.
– Apie ką dabar mąstote?
– Derėtų jums pasakyti dar vieną dalyką: pastaruoju metu ma-ne vis aplanko keista mintis, kad kiekviena mano pragyventa dabarties diena, net jei ji labai gera, tuo pačiu yra ir liūdesio diena, nes vis labiau atitolina mane nuo mano tikrojo gyvenimo. Argi tai ne keista?
– Kaip ir minėjau anksčiau, tarsi tas tikrasis gyvenimas vis dar egzistuotų įspraustas sustingusioje erdvėje ir, turėdami reikiamų įrankių, galėtume ten patekti. Jūs viską man aprodytumėte ir papasakotumėte. Suprantate, ką noriu pasakyti?
Natašai linktelėjus galvą, kalbėjau toliau:
– Tam tikra prasme ši mintis labai svarbi norint suprasti jūsų apsilankymo muziejuje prasmę. Ieškojote ne tik Sergejaus, ieškojote savo prarasto gyvenimo, nors, kaip suaugęs žmogus, suvokiate, kad viskas praeina, kad praeitis egzistuoja tik mūsų sąmonėje, ir jūsų jaunystės dienų pasaulis – jau tik prisiminimas, elektrinis ar cheminis signalas kažkurioje jūsų smegenų dalyje.
– Nataša, – kalbėjau toliau, – suprantu, ką jums tenka patirti. Esu daug senesnis už jus ir susiduriu su tomis pačiomis problemomis. Mirtis mane labiausiai baugina dėl to, kad žinau, jog kai numirsiu, visas mano pasaulis, kitaip tariant, mano prisiminimų pasaulis – ta turtinga vieta, kurioje pilna įvairių, per visą gyvenimą mano pažinotų žmonių, ir kuris, regis, yra tvirtas kaip granitas, išnyks kartu su manimi. Tik žybt! Ir viskas. Pastarąsias dvi savaites tvarkiau senų dokumentų ir nuotraukų dėžes. Pažvelgęs į nuotraukas, kuriose užfiksuota kokia nors gatvė rajone, kur gyvenau vaikystėje, arba koks nors draugas ar giminaitis, kurio gyvo seniai jau nebėra, metu jas lauk. Ir kaskart šis veiksmas supurto mane iš vidaus, nes matau, kaip po truputį nyksta mano praeities pasaulis.
Nataša giliai