šūktelėjimuose „Sėkmės!“ arba „Kaip laikaisi, bičiuli?“ – ir kilniuose darbuose, kurie priverčia visus išeiti iš savo komforto zonos, suvienija žmones per meilę ar gailestingumą, arba paprasčiausiai du žmonės, nusimetę kaukes, vieną nepaprastą akimirką atranda vienybę ir bendrumą.
Važiuodamas iš Jutos į Kolorado valstiją pakėliau akis į dangų ir pamačiau dvigubą vaivorykštę, išlinkusią horizonte virš aukštų Uolinių kalnų. Galbūt todėl, kad truputėlį bijojau to, kas laukia ateityje, galėjau tik gėrėtis šia akimirka. Neturėjau „iPhono“, kuris prablaškytų, nei interneto, leidžiančio pamiršti savo dzeną. Tą akimirką, apsuptas nepaprasto gamtos grožio, supratau, jog šiais nesibaigiančių skambučių, žinučių ir visiško nestabilumo laikais mes tik manome palaikantys puikius ryšius su kitais. Bet tai netikras artumas. Mums dažnai pritrūksta gilių, nuoširdžių santykių su žmonėmis. Nuostabų vasaros rytą važiuodamas pro dantytus Uolinius kalnus suvokiau, jog tai yra tikrasis tinklas, gyvas ryšys.
Tada ir pamačiau seną anglišką kebą. Sėkmė vėl patapšnojo man per petį. Kokia tikimybė pamatyti anglišką taksi automobilį vidury Kolorado platumų? Pasakysiu jums: tai beveik neįmanoma.
Įvažiavęs į artimiausią miestelį, sustojau prie prekybos rūmų. Čia sužinojau, kad tikriausiai esu ne tik vieninteliame Kolorado miestelyje su anglišku kebu, bet dar ir vieninteliame, kuriame gyvena škotas. Moteris iš prekybos rūmų sujungė mane telefonu su Viliu, kuris, kaip ji tikėjosi, man padės, nes mes abu kalbėjome su panašiu keistu akcentu. Ir ji buvo teisi.
Po kelių pokalbio minučių Vilis sutiko mane apnakvydinti. Padėkojęs prekybos rūmų damoms, išvažiavau pas Vilį. Dar nepasiekus jo namų, nukrito kairysis šoninis motociklo veid-rodėlis. Žinote, tas, kuris rodo, ar man iš kairės nėra automobilio.
Vos antra kelionės diena, o motociklas jau byra.
Lina klausė manęs, kas būtų, jeigu jis nepataisomai sugestų, bet aš neturėjau atsakymo. Prisimenu, ką ji man tada sakė:
– Ar taip niekada ir negrįši namo?
– Ką? Nebūk juokinga! – štai taip šiurkščiai atrėžiau.
Vis dėlto klausimas taip ir liko kyboti ore: ar aš kada nors sugrįšiu?
Ką gi, to veidrodėlio tikriausiai dar ilgai niekas nepritaisys. Įsimečiau jį į kuprinę ir nuriedėjau.
Privažiavęs prie Vilio namų su baltomis langinėmis ir gėlėmis apsodintu takeliu, vedančiu prie durų, iš karto atsipalaidavau. Ilga kelionė, jaudulys, ar rasiu nakvynę, baimė, kad baigsis degalai ir niekas man nepadės, – viskas nublanko, kai Vilis pakvietė į savo sodelį, kuriame augo prieskoninės žolelės, rožės, o mažas krioklys bėgo srovele į nedidelį tvenkinį.
Vilis pasakė jau daug metų gyvenantis Kolorade. Jis nuoširdžiai atsiliepė į mano pasakojimą apie sumanytą kelionę: nusimetė kaukę ir pasidalijo savo gyvenimo istorija.
Vilis užaugo anglių kasyklų miestelyje Škotijoje. Vienuolika metų pradirbęs kasyklose galiausiai išsiveržė iš jų tamsių niūrių tunelių. Jo pusbrolis kasyklose prarado ranką, jis pats kartą matė, kaip žuvo vienas darbininkas. Svajodamas apie kitokį gyvenimą Vilis išvyko į Ameriką.
Mostelėjęs ranka į savo sodelį už namo tarė:
– Štai apie ką svajojau.
Bet Vilis galvojo ne tik apie tai, jis troško padėti žmonėms.
Atsilošęs kėdėje jis paaiškino:
– Žinai, gyvenime mes turime galimybę tapti daugybe skirtingų asmenybių. Man viskas pasikeitė 1984 metais… – Kiek patylėjęs tęsė: – Nuėjau pasiklausyti Bilio Gremo pamokslo. Tikriausiai esi girdėjęs apie tą žymų pamokslininką?
– Žinoma. – Buvau girdėjęs apie jį anksčiau, nei atvykau į Ameriką.
– Iki tol visada jaučiausi šiek tiek sutrikęs. Aišku, turėjau darbą, auginau vaikus, bet negyvenau tokio gyvenimo, kokį, mano manymu, turėjau gyventi. Ar supranti mane?
Linktelėjau. Kai kurie žmonės vadina tai rutina. Man tai viena didžiausių gyvenimo tragedijų. Bet Vilis rado kelią iš kasdienės rutinos lygiai taip, kaip ištrūko ir iš kasyklų. Jis tęsė:
– Pasiklausęs dvasininko Gremo pamokslo, pajutau žinantis, kodėl esu čia atsiųstas. Aš čia tam, kad padėčiau žmonėms.
Sužinojau, jog tada jis iškart pradėjo dirbti su benamiais, paskui atsidūrė psichologinės pagalbos telefonu tarnyboje. O dabar dirba su pagyvenusiais žmonėmis. Maloniai šypsodamasis Vilis tarė:
– Mano mama sakydavo: „Mes visi kartais galime pasijusti atskirti nuo meilės.“
Taip, galime. Tačiau kartais tereikia išgirsti telefono ragelyje draugišką balsą su škotišku akcentu arba susitikti su jo savininku akis į akį, kad ir vėl pajustume santarvę su savimi ir su kitais. Vilis papasakojo, jog jo sūnūs dabar gyvena Anglijoje. Pasikalbėjome, kaip sunku išvykti ir palikti mylimus žmones. Supratau jo ilgesį. Ir pats pajutau jį praėjusią naktį atsigulęs miegoti ant Moriso sofutės. Buvau vos už šešių valandų kelio (bent jau tiek užtrukau važiuodamas su Pirmuoju Gerumu) nuo namų, o atrodė taip toli… Nors per šią kelionę sutikau nemažai puikių žmonių, pajutau, kad Vilis taps man tikru draugu.
Netrukus namo grįžo Vilio žmona Šerė ir jis pranešė man, kad šiandien vienos jų pažįstamos, Kei, devyniasdešimt šeštas gimtadienis. Liūdnai šyptelėjęs tarė:
– Jeigu mes nenunešime jai torto, bijau, kad apskritai niekas nenuneš.
Kol Šerė pirko Kei tortą, mano naujasis draugas škotas papasakojo, jog jo sūnus šią vasarą ruošiasi tuoktis. Greitai sužinojau, kad jie negalės dalyvauti vestuvėse. Jos vyks Anglijoje, o Vilis su Šere neturi pinigų lėktuvo bilietams.
Vilis šypsojosi, tačiau akyse spindėjo nebylus skausmas, kai tarė:
– Deja, jie išsirinko patį brangiausią laiką metuose.
– Tai jūs neskrisite? – paklausiau susisielojęs dėl šio gero vyriškio, sugebančio nuostabiai bendrauti su svetimais žmonėmis, bet negalėsiančio pamatyti tų, kuriuos labiausiai myli.
Iš pradžių Vilis nieko neatsakė, paskui prisipažino:
– Tiesiog negalime sau to leisti. – Tada su škotišku išdidumu balse pridūrė: – Be to, daugeliui reikia mūsų čia.
Mačiau, kaip jo veidu nuslinko liūdesio šešėlis. Vilis atsisuko į Šerę, o ši raminamai pažvelgė į jį. Tame žvilgsnyje glūdėjo tūkstančiai žodžių. Viskas bus gerai, mielasis.
Man toptelėjo mintis, kad, be susitikimo su Biliu Gremu, kita nuostabiausia akimirka Vilio gyvenime tikriausiai buvo tada, kai jis sutiko Šerę. Jaučiau: mane tokie pat santykiai sieja su Lina – reikšmingas žvilgsnis, meilė ir parama, jausmas, jog „aš turiu tave, mielasis“ – tokių dalykų gyvenime nedaug kur gali pamatyti.
Palikęs Pirmąjį Gerumą Vilio garaže, nuvažiavau į Kei gimtadienį įsitaisęs jų pikapo gale. Vilis įleido mus į Kei namus. Ji sėdėjo popietės prieblandoje neužsidegusi šviesos. Įjungto televizoriaus mirgėjimas atsispindėjo Kei veide, o kai ji atsisuko, visas kambarys nušvito.
Visi žmonės turėtų pažinoti tokią moterį kaip Kei. Sulaukusi devyniasdešimt šešerių, ji turėjo daugiau energijos nei dauguma dvigubai jaunesnių žmonių. Kei kikeno iš visų mano pokštų ir nesiliovė dėkojusi Viliui su Šere už tortą. Nors mes buvome vieninteliai jos gimtadienio svečiai, ji dėl to nesijaudino, tiesiog džiaugėsi, kad Vilis čia. Patogiai įsitaisiusi fotelyje, apsigobusi stora antklode, ji tarė man:
– Senti reikia jauniems! – Nusijuokusi iš savo pokšto, Kei surimtėjo. – Bet tai tiesa. Pasensti ir staiga pamatai: tų, kuriuos