Gundantis prisilietimas. Trish Wylie

nes pakėlusi akis į Adamą suprato, kad ir jis tai pastebėjo.

      – Pagaliau pavyko jį pričiupti, ar ne?

      Ką? Supratusi, ką Adamas turėjo omeny, Roana išsižiojo.

      – Aš niekada… – Jai nepatiko, kad privalo teisintis. – Mano santykiai su Džeiku yra ne tavo reikalas.

      Ji pradėjo trauktis, Adamas ištiesė ranką ir sučiupęs jos riešą kilstelėjo, kad galėtų apžiūrėti.

      – Nėra žiedo.

      Roana truktelėjo ranką.

      – Paleisk.

      Adamas tebelaikė jos delną.

      – Kaip čia taip?

      Roana nebuvo labai prityrusi santykiuose su vyrais, bet jai dar niekuomet neteko sutikti tokio laukinio. Dėl Dievo meilės, tas vyras kone urzgia!

      Ji vėl truktelėjo ranką, šįkart stipriau, stengdamasi nekreipti dėmesio į vis stiprėjantį pulsavimą pilve.

      – Tai vis tiek ne tavo reikalas.

      Kelias akimirkas paspoksojęs į merginos riešą Adamas šiek tiek patraukė pirštus, žvilgterėjo į Roaną, ir jo lūpų kampučiuose sušvito šypsenėlė. Matydama, kaip patamsėja jo akys, kaip šypsenėlė iškreipia jo lūpas, ji pamiršo viską pasaulyje. Bent jau iki tol, kol suprato, dėl ko jis šypsosi…

      Adamas paprasčiausiai užčiuopė jos rieše šokčiojantį pulsą. Jis suprato, kaip jo prisilietimas veikia nepaklusnų merginos kūną. Dar daugiau – atrodė tuo nepaprastai patenkintas! Tas pasipūtęs…

      Adamas paleido jos ranką.

      Tad Roana pasielgė labai brandžiai ir išbėgo iš kambario. Tegu jis mano, ką tik nori ir, jei jam tai patinka, įsivaizduoja, kad juodu su Džeiku yra pora. Žinoma, dėl to jos reakcija į Adamą atrodė dar nepriimtinesnė, bet bent jau Roanai neteks dėl to sukti galvos, nes juk jis, be jokios abejonės, nedrįs meilintis brolio merginai.

      Bailė, – primygtinai spygavo vidinis balselis, priekaištaujantis, kad naudojasi Džeiku kaip priedanga. Tačiau Roana nusprendė nekreipti dėmesio. Urviniai vyrai ir anksčiau jos netraukė, tad kodėl turėtų pradėti dominti dabar?

      Net jei Adamas Brajantas pasirodys esąs blogas vyrukas, kokį kiekviena mergina slaptai svajoja sutikti.

      Antras skyrius

      – MVY bokštui… Zenitas penki aštuoni devyni du N pasiruošęs riedėti ir laukia nurodymų… Dešinysis apvažiavimas, vykstam pietryčių kryptimi.

      Tik pakilus į penkių su puse tūkstančių pėdų aukštį Roana pajuto tai, dėl ko dievino skraidymą: ramybę, kontrolę ir pakilią nuotaiką. Juos iš visų pusių supo mėlynas dangus, apačioje bangavo akvamarino spalvos vandenynas. Buvo taip ramu, kad ji be vargo galėjo įjungti autopilotą. Tačiau tuomet jai liktų laiko užmegzti pokalbį su keleiviu, kuris jau ir taip sugadino jai nuotaiką, įsitaisydamas lakūno kabinoje, užuot sėdėjęs gale, kur mergina jo nematytų ir galėtų apskritai apie jį pamiršti. Tad Roana persigalvojo.

      Tačiau negalėjo susilaikyti nepažvelgusi į šalį ir pastebėjo, kaip ilgi jo pirštai nerimastingai barbena į šlaunį, taip pat ritmingai virpančią, nes Adamas nė akimirkai nenustojo mušti kulnimi į grindis. Supratusi, kas vyksta, mergina pajuto, kaip krūtinę užlieja maloni ironijos banga.

      – Tu nekoks skraidytojas, ką?

      Ji prikando lūpą, kad sulaikytų kylančią šypseną, o Adamas susiraukė.

      – Viskas gerai. Ačiū.

      – Hm. – Ji linktelėjo, negirdomis nuleisdama jo sarkastišką padėką. – Trepsėjimas koja yra vienas iš atsipalaidavimo ženklų.

      Koja akimirksniu nurimo, o ilgi pirštai susigniaužė į kumštį. Tik iš pabalusių krumplių Roana galėjo spręsti, kiek daug jėgų jam reikia, kad išlaikytų koją ramią. Pirmą kartą nuo tada, kai juodu susitiko paplūdimyje, mergina jautėsi viršesnė – tai jai suteikė ypatingos galios, ypač turint omeny, kad kaskart pažvelgus į Adamą jos hormonai akimirksniu įsiaudrindavo. Vyrui pasirodžius oro uoste, Roanai net širdis apsalo – taip nuostabiai jis atrodė su tamsiu kostiumu. Užteko vieno žvilgsnio, kad ji kaipmat pamirštų, jog jai svarbiausia – vyro protas, sąmojis ir dvasios giminingumas. Akivaizdu, kad kovą laimėjo giliai įsišaknijęs genetinis poreikis susiporuoti su stipriausiu giminės atstovu, kad žmonių padermė neišnyktų…

      Tačiau išvydus jo reakciją per skrydį, Roanos kaip pilotės pareiga reikalavo užmegzti neįpareigojamą pokalbį ir bent taip padėti keleiviui šiek tiek atsipalaiduoti. Kartais ji nuoširdžiai trokšdavo, būti kur kas bjauresnio charakterio.

      – Dangus nuo čia iki pat Niujorko visiškai giedras, tad nėra jokių galimybių pakliūti į audrą. Garbės žodis.

      – Puiku.

      Roana kurį laiką stebėjo įsitempusį keleivio profilį, tuomet giliai atsiduso ir nepaisydama atsargumo nusprendė sakyti tai, ką galvoja.

      – Tu nekoks pašnekovas, ar ne?

      Adamas atsakė taip tyliai, kad ji nebūtų išgirdusi nė žodžio, jei ne ausinės su mikrofonais, kuriuos juodu turėjo.

      – Nuobodaus pašnekovo paslaptis yra sakyti viską, kas šauna į galvą.

      Roana apstulbusi įsispoksojo į jį. Negali būti, kad jis šneka rimtai.

      – Ir kur nusičiupai šitą pasiaiškinimą?

      – Iš Voltero.

      Mergina kilstelėjo antakius.

      – Dienos citata?

      Jis vos pastebimai šyptelėjo.

      – Ne.

      Taip, nuostabus pasiplepėjimas. Jei Roana jo nepažinotų, galėtų pagalvoti, kad jis specialiai stengiasi atrodyti paslaptingas. Tačiau jai dar nespėjus pasukti pokalbio tokia linkme, kuri galbūt padėtų bent kiek perprasti vyriškį, Adamas garsiai atsiduso, atsilošė sėdynėje ir palenkęs galvą ėmė apžiūrinėti galybę prietaisų ir ciferblatų.

      – Papasakok, kaip tai veikia.

      Jis pageidauja skraidymo pamokėlės? Kiek Roana žinojo, paprastai žmonės, bijantys skraidyti, taip nesielgdavo. Galbūt jis turi omeny teoriją? Na gerai… Ji gali išdėstyti jam teorijos pagrindus.

      – Minutėlę. – Roana įjungė autopilotą ir atsilošė, sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Dabar lėktuvas skrenda pats. Tačiau jei žemė staiga ims artėti, šauk.

      – Labai juokinga.

      – Nagi, pasižiūrėkim. – Roana kurį laiką spoksojo į lubas, o tada pradėjo nuo to, ką buvo kažkur perskaičiusi. – Iš esmės viskas sukasi aplink Niutono idėją, kad kiekvienam veiksmui yra atoveiksmis.