galiu tau padėti, Šarifai?
– Turbūt manęs čia jau nebereikia, – nusivylusi atsiduso daktarė Medoks. – Grįšiu į savo kabinetą. Likite sveiki, jūsų didenybe. – Pagarbiai linktelėjusi ji tyliai uždarė duris, palikdama juos vienudu.
Džeslina greičiau išgirdo nei pamatė, kaip užsidarė klasės durys. Suvokusi, kad jie liko vieni, skausmingai atsikvėpė.
Ji vėl akis į akį su Šarifu. Po šitiek metų.
– Prašau sėstis, – tarė Šarifas, mostelėjęs į stalą. – Tau nebūtina prieš mane stovėti.
Džeslina žvilgtelėjo į savo kėdę, bet nusprendusi, kad kojos taip toli nenuneš, liko stovėti.
– Gal tu norėtum prisėsti? – paklausė ji Šarifo.
– Ne, ačiū, – atsakė šis.
– Tai ir aš pastovėsiu.
Šarifo veido išraiška nepasikeitė.
– Jausčiausi patogiau, jei tu prisėstum. Prašau.
Tai greičiau buvo ne prašymas, o įsakymas, todėl Džeslina pažvelgė į jį ne tik smalsiai, bet ir nustebusi. Anksčiau Šarifas niekada nekalbėdavo su ja tokiu įsakmiu tonu. Kai juodu susitikinėjo, jis nė karto nepakėlė balso, neįsakinėjo.
Šis vyras tada buvo žavus, pasitikintis ir patenkintas savimi. Bet nedemonstravo karališkų manierų ir nebūdavo toks oficialus. O dabar elgėsi būtent taip.
Atidžiau įsižiūrėjusi į Šarifą Džeslina pamatė, kad jo veidas pasikeitęs labiau nei jai atrodė iš pradžių. Šarifo veidas buvo kitoks. Metai subtiliai išryškino bruožus. Skruostikauliai atrodė labiau išsikišę, žandikauliai dar platesnis ir tvirtesnis, smakras ir kakta – ryškesnių kontūrų.
Tai buvo jau nebe jaunuolio, o vyro veidas.
Ir ne bet kokio vyro, o vieno iš įtakingiausių ir galingiausių žmonių Viduriniuosiuose Rytuose.
– Gerai, – sutiko Džeslina kimiu balsu, kuris išdavė, kad ji jaudinasi, – tik baigsiu tvarkytis ir su malonumu prisėsiu.
Pasisukusi į kriauklę ji greitai pakišo po ja kibirą su kempine, tada iššluostė kriauklę atsiplėšusi gabalą popierinio rankšluosčio ir išmetė jį į šiukšlinę.
– Tau pačiai reikia plauti klasės lentas? – paklausė Šarifas, kai baigusi darbą Džeslina patraukė prie stalo, atsargiai apeidama dėžę su sporto inventoriumi ir šūsnį knygų, kurias vėliau dar teks sudėti į spintą.
– Mes kiekvienas susitvarkome savo lentas.
– Maniau, tai valytojų darbas.
– Kur įmanoma, stengiamės taupyti, – atsakė Džeslina ir pasilenkė paimti ne vietoje padėto romano minkštu viršeliu. Šioje nedidelėje privačioje mokykloje Šardžos mieste ji dėstė jau kelerius metus – klasėje visada būdavo šilta, o gegužės, birželio ir rugsėjo mėnesiais – labai tvanku.
Šarifas prisimerkė.
– Ar dėl to čia taip karšta?
Džeslina susiraukė. Vis dėlto jis pastebėjo.
– Oro kondicionierius įjungtas. Deja, iš jo jokios naudos.
Sėsdamasi prie stalo Džeslina vylėsi, kad atrodo geriau nei jaučiasi.
– Ar todėl pas mus atvažiavai? Nori gauti sąrašą, ko reikia mokyklai, ir skirti lėšų?
– Jeigu man talkintum, būčiau laimingas galėdamas tai padaryti.
Na štai, dabar aišku, kodėl Šarifas čia. Jam reikia jos pagalbos. Pajutusi, kad jai krūtinę it akmuo užgu- lė, susivokė nekvėpuojanti. Stengdamasi nepulti į paniką Džeslina prisivertė iškvėpti, paskui vėl įkvėpti. Nėra jokios priežasties baimintis. Ji nieko Šarifui neskolinga. Jau dešimt metų praėjo nuo tada, kai juodu išsi- skyrė.
Bet užteko pamatyti Šarifo veido išraišką ir Džeslinos bandymas išlikti šaltakraujiškai ir ramiai iš karto žlugo. Jis įdėmiai nužiūrinėjo ją nuo galvos iki kojų.
Džeslina nuraudusi ėmė nervingai dėlioti dokumentus ant stalo.
– Kaip galėčiau tau padėti?
– Taip, kaip geriausiai sugebi, – tarė Šarifas ir labai iš lėto ėmė artintis prie jos.
Džeslina bandė sutelkti dėmesį į žodžius ir nereaguoti į jo artumą, tačiau jis buvo jau visai arti.
– Šarifai, aš esu mokytoja.
– Būtent. – Jis sustojo priešais ją, aukštas ir įspūdingas.
Nejaugi ir anksčiau jis buvo toks aukštas?
– Praėjo daug laiko, – pratarė Džeslina.
– Devyneri metai.
– Devyneri, – pakartojo ji, negalėdama atitraukti akių nuo dailaus veido, kurio bruožus prabėgę metai ir paaštrino, ir pagražino. Žavusis princas virto vyru. Kita vertus, jis jau nebe princas. Šarifas – Sarko karalius.
Jausdamasi beviltiškai senamadiška Džeslina persibraukė delnu per sijoną – gerai suprato, kad jos drabužiai ir šukuosena netraukia akies, nes yra paprasti ir praktiški. Ji niekada nesivaikė madų, o per devynerius darbo mokykloje metus ir jos garderobas, ir stiliaus pojūtis susitraukė beveik iki nulio.
Džeslina išspaudė mandagią šypseną.
– Ką tokio galėčiau padaryti prabėgus devyneriems metams?
– Mokyti, – trumpai ir aiškiai Šarifas.
Džeslina pati nesuprato, ar jai labiau norisi pratrūkti nevaldomu pykčiu, ar apsipilti ašaromis.
– Teisingai. Aš esu mokytoja, o tu esi karalius.
Šarifas įsmeigė į ją mįslingą pilkų akių žvilgsnį.
– Tu galėjai tapti mano karaliene.
– Tu apie tai rimtai negalvojai, Šarifai.
Vyro akys žybtelėjo, kambarys prisipildė įtampos.
– Kaip ir tu.
Staiga jie virto dviem priešininkais, stovinčiais skirtingose neįveikiamos sienos pusėse.
– Tai netiesa, taip kalbėti nesąžininga, – pro dantis iškošė Džeslina, stengdamasi užgniaužti krūtinėje siautėjančius jausmus. – Man nebuvo vietos… – Ji nutilo nebegalėdama ir nebenorėdama tęsti. Tai buvo sena istorija, viskas jau seniai nebeteko reikšmės. Liūdna, kad jie aptarinėja devynerių metų senumo įvykius, juo labiau kai jos gyvenime jau yra kitas žmogus – labai jai svarbus žmogus.
– Kas iš tikrųjų tave čia atvedė, karaliau Ferai?
Šarifo skruostų raumenys įsitempė, jis prisimerkęs kritiškai nužvelgė Džesliną nuo galvos iki kojų.
– Jau sakiau. Tu man reikalinga. Ketinu pasiūlyti darbą.
Pasirodo, jis kalba rimtai. Viskas dėl darbo. Dėl mokymo.
Sukrėsta iki širdies gelmių Džeslina nukaito. Nurijusi gumulą gerklėje ji pažvelgė aukštyn į Šarifą ir nervingai nusišypsojo.
– Aš jau turiu darbą.
– Akivaizdu, kad ne tokį jau gerą, – atsakė Šarifas, mostelėjęs į senas klasės lentas, apdaužytas sienas ir suklerusius baldus.
Džeslina neketino nusileisti iki jo lygio, leisti jam tyčiotis, ieškoti priekabių ar kitaip kritikuoti.
– Ačiū už pasiūlymą, bet šis darbas man labai patinka.
– Gal