Akyse šmėkštelėjo liūdesio šešėlis. Tėvas tik ją ir teturėjo.
Mamą prisimena labai miglotai.
Merginos atmintyje ji išliko dainuojanti – žemas tyras balsas niūniuojantis jai, kūdikiui, lopšinę. Tik tiek.
Štai iš ko paveldėjai talentą, – nuolat kartojo tėvas. – Iš mamos, savo nuostabiosios mamos. Ir kai jis giliai atsidusdavo, Sofijos širdį suspausdavo liūdesys.
Taigi, ji leido būti lepinama, nes tai patiko tėvui, o ji nenorėjo iš jo atimti šio malonumo. Ji labai stengėsi neišlepti. Nors puikiai suprato, kad, palyginti su kitais studentais, tokia yra. Tėvas net nesvarstydamas galėjo sumokėti už mokslus koledže, Sofijai niekada nereikėjo imti paskolų mokslams. Ji ir toliau gyveno puikiuose namuose, Holando parko pašonėje, galėjo groti geriausiais muzikos instrumentais, rengtis gražiais drabužiais, nes tėvui patiko matyti ją dailiai apsirengusią.
Mieloji, tu labai panaši į savo mamą, – sakydavo. – Ji tavimi didžiuotųsi. Kaip ir aš.
Ką gi, ji troško, kad tėvas didžiuotųsi, norėjo matyti jį besišypsantį. Ir vėl susiraukė. Kelis paskutinius mėnesius, tiksliau, nuo jos gimtadienio, tėtis šypsojosi retokai.
Ne, jis nebuvo piktas ar irzlus, tiesiog… susirūpinęs. Susimastęs.
Kartą, kai buvo ypatingai susirūpinęs, Sofija paklausė, kas vyksta. Tačiau jis teatsakė:
O, tai tik rinka… Tik rinka. Reikalai pasitaisys. Visada taip būna. Tai cikliškas procesas.
Kurį laiką ji dėl jo jaudinosi. Tačiau vėliau sutelkė dėmesį į artėjančius egzaminus. Jiems įpusėjus prasidėjo atostogos ir pasitaikė proga kartu su koledžo bendrakursiais apsilankyti Vienoje. Ji įsitvėrė šios minties ir galvojo, kad tėtis, pamatęs, kiek tai kainuoja, gali nesutikti, tačiau jis įteikė čekį, padengusį visas išlaidas.
Kelionė, kaip ji ir tikėjosi, buvo nuostabi. Nes surengta papildoma ekskursija į Zalcburgą – ji negalėjo jos atsisakyti, nors kainavo daug. Tačiau kelionė buvo verta tų pinigų. Atsidėkodama iš kelionės ji tėčiui parvežė didžiulę marcipaninių saldainių Mozartkugeln [Mozartkugeln – tradiciniai apvalūs šokoladiniai saldainiai su marcipano įdaru. Buvo sukurti 1890 m. Zalcburge, Austrijoje, ir pavadinti kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto garbei. (Čia ir toliau – vert. pastabos.)] dėžę. Tėtis padėkojo. Buvo susirūpinęs, rodos, ši būsena buvo nuolatinė. Jis klausėsi išsiblaškęs, kai Sofija linksmai pasakojo apie nuostabius dalykus, kuriuos teko patirti ir pamatyti. Tuomet patraukė į savo darbo kambarį.
Brangioji, turiu paskambinti, – tarė, ir Sofija daugiau tą vakarą jo nematė.
Tai buvo nebūdinga tėčiui – iki šiol jam jos draugija buvo maloni. Kitos dienos rytą per pusryčius mergina giliai atsiduso ir paklausė, ar viskas tvarkoje.
Dabar nenoriu, kad jaudintumeis dėl dalykų, dėl kurių neturėtum jaudintis, – ryžtingai atsakė. – Versle būna ir pakilimų, ir nuopuolių. Dabar recesija – ji paveikė visus. Tik tiek.
Tai viskas, ką pasakė. Antra vertus, jis niekada su ja nesikalbėjo apie verslą. Vargu ar ji turi bent menkiausią suvokimą, kuo verčiasi Granton Plc – nuosavybė, finansai ir panašiai. Ir nors suprato, kad turėtų labiau domėtis, puikiai žinojo, kad to nedarys. Taip pat žinojo, kad tėtis to nenorėtų. Jis buvo labai rūpestingas, bet senamadiškas. Jis labiau norėtų, kad Sofija domėtųsi menais, muzika. Vienintelis jos sąlytis su verslu buvo šeštoje klasėje, tada, kai tėtis pasikvietė verslo partnerius, o Sofijai reikėjo juos priimti.
Malonios mintys nuolat sukosi Sofijos galvoje, ji išėjo iš parko. Gatvėje buvo tylu, kvepėjo žydinčiais migdolais, ji pasimėgaudama įkvėpė ir pasuko šaligatviu link namų. Mergina pakeliui į tėvo namus sustojo ir grožėjosi nuo žiedų apsunkusiomis medžių šakomis. Gatvėje buvo šioks toks judėjimas ir ji jau žengė į kelią, ranka siekė rausvai oranžinių ir baltų žiedų šakos, kai išgirdo galingą automobilio gaudesį, sklindantį iš gatvės. Jis kaipmat patraukė jos žvilgsnį.
Žemas, didžiulis, juodas kaip degutas automobilis su žinomos firmos logotipu ant pailginto variklio dangčio, atverčiamas stogas. Vairuotojas.
Sofija pajuto, kaip nevalingai prasižiojo. Oho! Jei būtų renkamas Ponas Nuostabusis, tai šis vyras tikrai pretenduotų į šį titulą! Juodi kaip ir automobilis plaukai, viena ranka nerūpestingai gulėjo ant nuleisto lango, balti rankogaliai, šmėkštelėjęs tamsiai raudonas šilkinis kaklaraištis ir veidas, – ak – dailus profilis, – ak, ak, – ir tamsios akys, dėl kurių būtų galima numirti…
Ji tiesiog spoksojo, kai jis pravažiavo pro šalį. Stovėjo lyg stabo ištikta.
Mergina net nepastebėjo, kaip jis pasisuko, šiek tiek, kad pažvelgtų į ją pro automobilio veidrodėlį. Jame mergina puikiai atsispindėjo – stovėjo ramiai, ilgais šviesiais plaukais, plevėsuojančiu ilgu žydru čigoniško stiliaus sijonu, ranka panirusi į žydinčių migdolų šakas, ant jos krinta žiedlapiai, apšviesta saulės spindulių.
Automobilis, rodos, sekundei sulėtino greitį, tuomet vėl pradėjo važiuoti greičiau ir pasuko už kampo. Sofija atsiduso ir pasuko ta pačia kryptimi. Po penkių minučių buvo prie namų durų – žvilgsnis užkliuvo už netoliese stovinčio juodo spindinčio monstro.
Vairuotojo nematyti.
Gal jis naujas kaimynas?
Ji sumišo.
Tikriausiai pas kažką atvyko.
Greičiausiai pas moterį. Sofijos vaizduotė įsiaudrino. Greičiausiai moteris yra tamsi ir liekna, vilki prigludusiais drabužiais ir turi aistringą balsą. Sofija pajuto, kaip pašiurpo. Akimirksniu pradėjo nekęsti tos išgalvotos moters. Tada papurtė galvą pabandė atsikratyti kvailo vaizdinio, pastatė krepšius ir pradėjo ieškoti raktų.
Mergina įėjo, numetė rankines ant komodos prieškambaryje ir pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje. Ilgi plaukai, šiek tiek išsitaršę nuo vėjo ir ėjimo, ovalus veidas, pilkai mėlynos, toli viena nuo kitos akys, šiek tiek blakstienų tušo ir lūpų blizgis, nedideli priderinti čigoniško stiliaus auskarai.
Mergina nusileido nusiplauti rankų – nuo važinėjimosi Londono autobusais jos buvo lipnios. Tada pakilo į viršų – jai priklausė visa mansarda. Tryliktojo gimtadienio proga tėtis pavertė mansardą paauglės svajonių būstu, ir nors nuo tada ji buvo ne kartą perdažyta, išliko miela. Sofija ketino eiti tiesiai į savo kambarius, nes galvojo, kad tėvo nėra namie, tačiau praeidama pro pirmojo aukšto laiptų aikštelę išgirdo iš svetainės sklindantį tėčio balsą.
Mergina nusišypsojo ir pasuko kita kryptimi, atvėrė dvigubas svetainės duris ir grakščiai įžengė.
– Tėveli! Kaip malonu! Nežinojau, kad esi namuose, – prabilo ji.
Tuomet sustojo ir apmirė. Tėtis buvo ne vienas. Dideliame kambaryje buvo dar vienas žmogus. Sofijai užgniaužė kvapą, kai į jį pažvelgė.
Tai buvo jau matyto automobilio vairuotojas.
Dabar jis atrodė dar nuostabesnis nei tuomet, kai jų žvilgsniai trumpam susitiko. Vyras buvo aukštas – aukštesnis už ją ir tėtį. Lieknas kaip smilga, vilkėjo puikiai tinkantį kostiumą, baltutėlius marškinius, buvo pasirišęs tamsų dryžuotą kaklaraištį – Sofija atpažino Italijos meistrų darbą. Tačiau ne drabužiai privertė užgniaužti žadą, o širdį daužytis pasiutusiu greičiu, bet kūnas, kurį tie drabužiai slėpė, veidas – Dieve, koks tobulas veidas: smakras, skruostikauliai, nosis ir akys. Tos tamsios ilgomis blakstienomis akys žvelgė į ją ir žadino dar nepatirtus jausmus.
– Sofija, brangioji, leisk pristatyti svečią.
Tėvo balsas sugrąžino į tikrovę, bet ji vis dar negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo viduryje svetainės