href="#img418ebb1218ed46acb9bfe768e9e77007.jpg"/>
Suzana Maleri (Susan Mallery) nuolat šmėžuoja The New York Times populiariausių knygų sąrašuose, ji – daugiau nei šimto knygų autorė. Ir vis dar kupina stulbinančių idėjų! Rašytoja puikiai geba derinti humorą su emocijų proveržiais – taip sukurdama įsimintinus ir be galo gyvus veikėjų charakterius.
Svajonių knygos pristato smagų, nuotaikingą ir – tuo galite neabejoti – aistringą bei intriguojantį Suzanos Maleri keturių knygų ciklą apie restoranų tinklą valdančios Buchananų šeimos imperiją.
1
Kad ir kaip apmaudu pripažinti, bet viena iš nenuginčijamų gyvenimo tiesų yra ta, kad kai kuriais atvejais moterys vis dėlto negali išsiversti be vyrų… nebent būtų kaip reikiant padirbėjusios sporto salėje ir užsiauginusios plieninius raumenis. Elizai Tauers šiandien nepasisekė – susidūrė būtent su tokiu atveju.
– Matyt, tau nusispjauti į įspūdingą mano darbų sąrašą ar į Zoją, kuri pakviesta į gimimo dienos puotą. Nejau nesupranti, kad penkerių metų vaikui gimtadienis – kone šventas dalykas? Visai nenoriu atimti iš jos šio malonumo, – sumurmėjo Eliza automobilio ratui ir visu svoriu pakibo ant veržliarakčio.
Kai kas tikriausiai pagalvotų, kad pagaliau pasitaikė puiki proga išnaudoti tuos penkis kilogramus antsvorio, dėl kurio ji nuolat save graužia, deja, jie žiauriai klystų.
– Sukis! – piktai riktelėjo Eliza supliuškusio rato veržlei. Ir ką? Ogi nieko! Tas metaliūkštis tarsi priaugęs – jokios pažangos… Net netrakštelėjo. Ji nutrenkė veržliaraktį ant žemės ir nusikeikė.
Taip jai ir reikia – pati kalta! Kai praėjusį kartą pradūrė padangą, nuvažiavo tiesiai į automobilių stabdžių ir padangų remonto dirbtuves. Skylę užtaisė pats Rendis, savininkas. Nepatingėjo. O ką tuo metu veikė ji? Užuot stovėjusi prie savo automobilio ir šio to pasimokiusi, paprasčiausiai sėdėjo jaukiame laukiamajame ir mėgavosi paskalų žurnaliūkščiais – itin retai pasitaikančiu malonumu. Tai kaip galėjo pastebėti, kad veržles Rendis užveržė su kažkokiu kvailu prietaisu? Juk jau ne sykį buvo prašiusi taip stipriai neveržti – kad kitą kartą pati galėtų nuimti ratą. Jis, matyt, užmiršo, o jai žurnalų pliurpalai pasirodė daug svarbesni už kažkokią niekingą padangą.
– Gal reikia pagalbos? – Klausimas užgriuvo, galima sakyti, iš niekur ir taip išgąsdino, kad iki šiol apatiškai tupėjusi Eliza susverdėjo ir neišlaikiusi pusiausvyros šleptelėjo į balą. Ant sėdynės! Pro džinsus ir kelnaites prasisunkė gaivi vėsuma. Šaunu. Kai atsistos, žmonės pamanys, kad iš nevilties prisišlapino. Kodėl nė vienas šeštadienis negali prasidėti netikėtu mokesčių permokos grąžinimu arba šokolado plytele, atsiųsta paslaptingo nepažįstamojo?
Eliza liūdnai papurtė galvą ir žvilgtelėjo į šalimais stovintį vyrą. Ir kaip jam pavyko taip tyliai prisėlinti? Žvilgsniu lėtai nuslydo ilgomis kojomis, liemeniu. Kai pajuto, kad dar labiau atkraginti galvos jau neįmanoma, jųdviejų akys susitiko. A! Čia jis! Šviežutėlis kaimynas iš viršaus. Neseniai atsikraustė – dar nespėjo nė kojų apšilti. Atrodo keleriais metais už ją vyresnis, įdegęs, be galo patrauklus ir, sprendžiant iš pirmo žvilgsnio, fiziškai tobulas. Niekada nepagalvotum, kad šis „Apolonas" galėtų nuomotis butą tokioje apskurusioje kaimynystėje.
Eliza atsistojo, persibraukė delnais šlapias kelnes ir skausmingai sumykė.
– Labas, – pernelyg žvaliai pasisveikino ir apdairiai nusuko nugarą į automobilį, – pone… hm…
Prakeikimas! Juk ponia Ford minėjo šio vyruko vardą! Dar sakė, kad jis neseniai pasitraukė iš karinio jūrų laivyno, šalinasi žmonių ir, matyt, neturi darbo. Būtent toks derinys Elizos niekada ir nežavėjo.
– Volkeris Buchananas. Gyvenu virš jūsų.
Teisybė, gyvena… vienut vienas kaip pirštas – jokių draugų, lankytojų, o ir pats mažai kur išeina. Ką ir šnekėti – tikras linksmuolis. Bet tai ne jos reikalas. Eliza maloniai nusišypsojo. Ji juk mandagus žmogus
– Sveiki. Esu Eliza Tauers. – Jeigu ne tas nelemtas skubėjimas, tikrai būtų suradusi kokią nors kitą išeitį, bet… Pati tų veržlių niekada neatsuks – tai jau išsiaiškino. Juk negali visą dieną čia kiurksoti ir melstis padangų dievams. Eliza mostelėjo į ratą. – Kaip matau, esate rimtai nusiteikęs pasimankštinti. Spėju, kad tokį kūningą žmogų atsiuntė pats dangus – ir kaip gali netikėti stebuklais? Man jūs – tikras išsigelbėjimas.
– Kūningą? – Vyro lūpų kampučiai sutrūkčiojo.
– Na taip. Jūs – vyrukas, o štai čia – elementarus vyriškas darbelis, tinkamas kone kiekvienam jūsų giminės atstovui.
Volkeris susinėrė įspūdingas rankas ant dar įspūdingesnės krūtinės.
– Ar ne per greitai atvėso karštas moterų lygybės ir nepriklausomybės troškimas?
Hmm, regis, už tų tamsių akių vis dėlto sukasi smegenys, o gal net šaknijasi ir gyslelė humoro. Tai jau šis tas. Nors… beveik visų žudikų maniakų kaimynai teismuose prisiekinėdavo, kad šalia gyvenantis vaikinukas buvo toooks mielas! Eliza tyliai atsiduso. Žodelio „mielas" prie Volkerio ir norėdamas neprilipintum, o tai jau savotiškas – nors ir labai menkas – palengvėjimas.
– Pripažįstu, prieš puldamos kovoti už lygias teises, turėjome pasirūpinti viršutinės kūno dalies raumenimis. Bet gal dabar galėtume trumpam pamiršti apmaudžią moterų klaidą? Beje, pats pasisiūlėte.
– Taip, pasisiūliau. – Volkeris pakėlė veržliaraktį, pritūpė ir vienu žaibišku spustelėjimu atlaisvino pirmąją veržlę. Eliza išpūtė akis – pasijuto nepilnavertė… netgi mažumėlę įsižeidė. Po minutėlės visos keturios veržlės buvo tvarkingai išrikiuotos šalia rato.
– Ačiū, – nuoširdžiai padėkojo Eliza ir nusišypsojo. – Dabar susitvarkysiu pati.
– Kadangi jau vis tiek išsiterliojau rankas, – tarė Volkeris, – prisuksiu ir atsarginį ratą. Sutaupysite laiko.
Nuostabu, kai žmogus trykšta gerais norais!
– Matote… Na, kaip čia pasakius? Jums tai gali pasirodyti truputį keista, bet aš neturiu atsarginio rato. Tokie daiktai tik užgriozdina bagažinę, juos nepatogu vežiotis. Be to, nusveria automobilį.
Volkeris išsitiesė ir kilstelėjo smakrą.
– Privalote turėti atsarginį ratą.
Ir kuriems galams pabrėžti tai, kas savaime suprantama? Eliza suirzo.
– Dėkoju už patarimą, bet man nuo jo nei šilta, nei šalta. Nes to daikto neturiu, ir viskas.
– Tai ką ketinate daryti?
– Pasakyti ačiū. – Ji reikšmingai pažvelgė į laiptus, kylančius link Volkerio buto. – Nedrįstu ilgiau užlaikyti, – pridūrė pamačiusi, kad jis vis tiek stovi kaip įkaltas ir nė neketina kur nors eiti.
Volkerio žvilgsnis atsiplėšė nuo jos veido, nuslydo į šoną ir užkliuvo už didelio nailoninio krepšio ant ratukų. Vyras kietai sučiaupė lūpas ir nepritariamai suraukė antakius.
– Jūs to rato nenešite. Net nesvajokite, – tarė prieštaravimų nepripažįstančiu tonu.
Taip. Apibūdinimą mielas galima drąsiai atmesti, – pamanė Eliza.
– Aš jo niekada nenešu, o velku. Nesirūpinkite, man tai gana įprastas užsiėmimas. Dirbtuvės netoli, negaliu skųstis. Nueinu, Rendis užlopo skylę, ir grįžtu. Paprasta ir visai nesunku. Netgi, sakyčiau, smagu – mankšta man tik į naudą. Todėl dėkoju už