Kalėdinė pelenės medžioklė. Liz Fielding

metu ji manė jį ciniškai šaipantis, bet vis dėlto pradėjo dienoraštį, nes jautė poreikį išsilieti ir negalėjo niekuo visiškai pasitikėti.

§

      Dienoraščio įrašas. Viskas ėmė ristis į pakalnę po fotosesijos, kai susizgribau pamiršusi vestuvių programą ir nuvykau į biurą pasiskolinti Ruperto kopijos. Jo žiežula asmeninė padėjėja kartu su juo buvo išsidanginusi į Liusės B spaudos konferenciją, o jos pačios padėjėja atostogauja, tad viską prižiūri laikinai pasamdytas žmogus; jei ne jis, niekada nebūčiau gavusi rakto nuo asmeninės Ruperto dokumentų saugyklos. Jau laikiau ranką ant vestuvių programos, kai staiga pastebėjau aplanką su antrašte Pelenės projektas.

      Na, žinoma, atsiverčiau jį. Argi jūs pasielgtumėte kitaip?

      Susitikimas su vedybų planuotoja atšaukiamas. Šventė atšaukiama. Be jokių kalbų atšaukiama ir vakarienė viešbutyje Ritz. Ką jau kalbėti apie vedybas… kurios atšaukiamos, atšaukiamos, atšaukiamos.

      Malonu pasidalyti geromis žiniomis.

§

      Visiems dėkoju už rūpestį. Pasaka išgaravo – pabučiuotas princas pavirto varle. Nebebus jokios laimingos pabaigos. Štai taip.

      #Pelenė

      LiusėB, [+] trečiadienis, gruodžio 1-oji, 16.41

§

      Jai spaudžiant mygtuką Siųsti, telefonas vėl ėmė plyšauti šiurpiąją melodiją, ir Liusei vos širdis iš krūtinės neišplazdėjo. Tai buvo aiškus priminimas jokiu būdu neišsišokti, tad, nors ir nesurado jėgų visiškai atsiriboti nuo pasaulio, išjungė mobiliojo telefono garsą.

      Vis tiek turėtų būti kas nors, kam ji galėtų paskambinti. Kuo galėtų pasitikėti. Tik ne iš čia.

      Ši vieta – anaiptol ne rojaus kampelis.

      Reikia paskubėti, kol niekas jos nepastebėjo, bet visų pirma būtina pakeisti išvaizdą.

      Šį rytą išsiruošdama iš namų, vilkėdama ryškiai raudoną paltą, jautėsi sklidina Kalėdų dvasios. Kupina šventiško džiugesio, kuris kaip niekad jaudino, teikė nenusakomų vilčių.

      Dabar jautėsi tokia pastebima, kaip pusnyje sėdintis Kalėdų Senelis.

      Mielai būtų visko atsisakiusi. Nusimetusi dirbtinės princesės kaukę, atvirtusi į tikrąją save.

      Lengviau pasakyti nei padaryti.

      Dar šį rytą ji turėjo viską, ko tik gali trokšti moteris. Šią popietę ji neturėjo visiškai nieko, išskyrus drabužius, kuriuos vilkėjo; labai tikėtina, kad jos laukia šalta naktis.

      Tačiau kol kas galėtų apsieiti ir be palto, tad nusivilkusi drabužį išvertė jį taip, kad matytųsi tik juodas pamušalas. Kur kas geriau, bet niekas taip nepraverstų kaip atliekama kepurė.

      Ji netgi neturi šalio. O kam jis jai? Dar prieš pusvalandį visur buvo vežiojama vairuotojo, kuris, nuolat turėdamas po ranka skėtį, pasirūpindavo, kad jai nužengus ant šaligatvio, neužkristų nė lašelis. Dar prieš pusvalandį buvo lepinama, branginama.

      Labai branginama. Į ją buvo investuota galybė laiko ir pinigų. O Rupertas – ne jos svajonių jaunikis, bet tikrasis Rupertas – tikėsis, reikalaus atlygio už savo pastangas ir išlaidas.

      Vis dar kiek drebančiomis kojomis užsimetė ant pečių rankinę, po pažastimi pasikišo paltą ir tebegniauždama telefoną plaštakoje, kaišiodama nosį iš už dekoracijos, Liusė ėmė atsargiai žvalgytis aplink.

      Niekur nė ženklo stambių grėsmingų vyrų ar ją medžiojančių žurnalistų, tik susirūpinę pirkėjai, niekaip neišsirenkantys tinkamo drabužio Kalėdų vakarėliui ar ieškantys dovanų artimiesiems. Giliai įkvėpusi, iš paskutiniųjų stengdamasi dėtis nerūpestinga, ji įsimaišė į minią.

      Sukaupusi visus drąsos likučius, palengva žingsniavo taikydamasi apie aplinkinių ritmo, dėdamasi, kad visiškai normalu gruodžio vidury vaikščioti prašmatniausioje Londone parduotuvėje basomis, o iš tiesų troško pasileisti pirmyn, užkilti laiptais šokuojant iškart per dvi pakopas ir dingti visiems iš akių.

      Užuot žvalgiusis aplink ko nors neįprasta, Liusė žiūrėjo tiesiai sau prieš akis, stengdamasi ničniekuo neatkreipti į save dėmesio.

§

      Netas išsikvietė savo apsaugos viršininką, kad praneštų jam apie susiklosčiusią padėtį; apie tai, jog gali būti, kad yra pagrindo būti akyliems. Tai atlikęs tęsė savo popietinį pasivaikščiojimą po parduotuves, skrupulingai apžiūrėdamas kiekvieną iš eilės, ir tik tada laiptais kildavo į kitą aukštą.

      Netgi per Kalėdų karštinę H&H reputacija turi būti nepriekaištinga. Gal tai ir nebuvo jo širdžiai mieliausia vieta, bet niekas negalės jo vėliau apkaltinti, kad atleido vadeles, o jis buvo akylas viskam, kas traukė akį, viskam, kas neįprasta.

      Pavyzdžiui, kodėl priešais jį einanti moteris nusivilko paltą? Ar parduotuvėje per šilta? Itin svarbu, kad abi pirkėjų rankos būtų laisvos, bet, norint vienu metu įsiteikti ir personalui, ir žieminius drabužius dėvintiems klientams, reikėjo elgtis itin subtiliai ir apgalvotai.