vietos – pro duris įžengė Nikas ir, jas uždaręs, užrakino abi spynas.
– Kvailiuke, duris reikia rakinti, – pareiškė jis. – Gyveni baisiame rajone. Užeiti gali bet kas.
– Bet kas ir užėjo. – Tesa įsirėmė rankomis į klubus, nuduodama pasipiktinusią. – Eik lauk.
Nikas patraukė į virtuvę, pakeliui stabtelėjo ir patapšnojo Džinai per pakaušį.
– Labas, vaikeli. Malonu vėl tave matyti. Gražiai atrodai.
Džina nušvito ir žiojosi atsakyti, bet Niko jau ir pėdos buvo ataušusios. Su blėstančia šypsena ji nužvelgė save, pasičiupo rankinę ir knisosi joje tol, kol rado kramtomosios gumos plytelę.
– Nesupratau?! – šūktelėjo Nikui Tesa. – Nekviečiau tavęs užeiti.
Nikas skubiai grįžo atgal ir pabučiavo Tesą. Sekundėlę ji prigludo prie svečio ir leido sau akimirką pasimėgauti šiluma, prieš užsipuldama taip, kaip jis to nusipelnė. Tesai nespėjus atsigriebti, Nikas ją paleido ir vėl nudrožė į mažytę virtuvę.
– Dievuliau, kokia čia netvarka, – nusistebėjo jis. – Ar šaldytuve dar liko mano alaus? – Nikas peržengė katę, patraukusią prie Tesos kelių. – Sveika, Andžela. Pasistenk manęs neapiplaukuoti.
Tesa pažvelgė į Džiną.
– Tau išties metas pasikalbėti su savo kūnu, – tarė Džina. – Jei būtum ryšėjusi prijuostę, būtum ją iškart nusiplėšusi.
Tesa trūktelėjo megztinio apykaklę aukštyn ir nunarino smakrą, stengdamasi įtikinti save, kad atrodo įspūdingai.
– Buvai atstumtas! – užriko ji ant Niko. – Dink.
– Negali atmesti dar neišgirsto pasiūlymo, – iš virtuvės atsiliepė Nikas.
– Tu kažką siūlai? – negalėdama patikėti paklausė Tesa. – Netikiu.
Džinos antakiai šovė į viršų.
– Vestuvės? – sukuždėjo ji Tesai, čiaumodama gumą. – Čiupk jį.
– Aišku, kad ne vestuvės, – atsakė Tesa Džinai. – Ką siūlai? – paklausė Niko. – Kad ir kas tai būtų, atsakymas, žinoma, bus neigiamas, bet norėčiau žinoti, ko atsisakau.
– Na, ne vestuvių. – Nikas išlindo iš virtuvės ir atsirėmė į durų staktą su alaus skardine rankoje; jis nusišypsojo Tesai – be galo žavus, spinduliuojantis berniokišku pasitikėjimu ir siaubingai gundantis. „Liaukis“, – sudraudė save Tesa ir prisimerkusi įsistebeilijo į Niką.
– Man reikia poros savaitgaliui, – tarė šis ir plačiau išsišiepė. – Iškart pagalvojau apie tave.
– Kodėl? – paklausė Tesa, bandydama užgesinti Niko šypsenos įžiebtą spirgėjimą viduje.
– Nes man tavęs reikia, – atsakė Nikas. – Kai mane palikai, gyvenimas tapo tuščias, – jis atsidarė skardinę ir ją užsivertė.
– Tavo gyvenimas niekada nebuvo tuščias, netgi po to, kai išėjau. – Tesa nukreipė žvilgsnį į Džiną. – Kartą pasitikau jį oro uoste, o palydovė atsisveikindama jį pabučiavo. Galėjai pamanyti, kad Nikas išsiruošė į karą. Ji kone siūlėsi nuo jo pastoti, ten pat, vietoje.
Nikas užspringo alumi.
– Ji tik draugė, – nurijęs gurkšnį atšovė jis. – Aš draugiškas vyrukas.
– Suprantu. – Tesa susinėrė rankas ant krūtinės. – Nešdinkis.
– Tesa, mieloji. – Nikas palinko į priekį ir jai nusišypsojo. – Širdele. Mažute.
– Oho, matyt, išties prisivirei košės, – tarė Tesa.
– Įklimpau iki ausų, – sutiko Nikas. – Man tavęs reikia. Vienam savaitgaliui. Jokių įsipareigojimų.
– Jokio sekso, – pareiškė Tesa, nekreipdama dėmesio į kūną. – To paties pasiūlymo nesulauksi.
– Kaip pasakysi, – nesiginčijo Nikas. – Jei jau taip nori, jokio sekso.
Tesa atsigręžė į Džiną.
– Blogai. Manau, jis tikrai prisidirbo.
– Todėl, žinoma, turi jį išgelbėti. – Džina droviai šyptelėjo Nikui. – Aš už. Bent kartą tas geranoriškumo instinktas pasitarnaus jai pačiai.
– Žinai, tu man visada patikai, – Nikas kreipėsi į Džiną ir ši išraudo iš malonumo.
– Tiesą pasakius, man neįdomu, išgelbėsiu jį ar ne, bet jei savaitgalį praleisime kartu, viską pati pamatysiu, – pareiškė Tesa. – Jei bėda išties rimta, gal bent pasijusiu atkeršijusi už tą skrydžio palydovę – kario sužadėtinę.
– Tu įsikūnijęs gėris, – tarė jai Nikas.
– Bet tai neatlygins už tą vakarą, kai apvylei mane per fondo labdaros pobūvį. – Tesa nutaisė grimasą. – Ir jau tikrai neatlygins už vakarą, kai atstūmei mane miuzikholo automobilių stovėjimo aikštelėje. Pažįstu moterų, kurios už tokį vakarą perrėžtų tau padangas ir užnuodytų alų.
Nikas krūptelėjo ir pažvelgė į alaus skardinę.
Tesa stebėjo Niką – jos širdis lydėsi, o kūnas kaito. Be abejonės, jis pats žaviausias objektas jos bute. Tiesą sakant, Nikas – neabejotinai žaviausias objektas jos gyvenime. Žinoma, išvaizda – dar ne viskas. Ypač Niko, kuris turi daugiau veidų už pačią Sibilę [Sibilės – graikų ir romėnų mitologijoje moterys, dievo Apo lono apdovanotos pranašystės galiomis.].
Tesa dvejodama žvilgtelėjo į Džiną, tebetysančią ant sofos.
Džina susprogdino gumos burbulą.
– Pirmyn.
– Galbūt taip ir padarysiu. – Tesa vėl atsigręžė į Niką. – Klok smulkiai. Verčiau jau būtų kas nors gero.
– Tai baisu, – atsakė Nikas.
Džina nuleido kojas ant žemės, susiraukė ir atsistojo.
– Rodos, kad man jau laikas.
– Nieko panašaus, – pareiškė Tesa.
Nikas tuo pačiu metu tarė:
– Ačiū. Turi pavydėtiną nuojautą.
– Ei, – paprieštaravo Tesa, bet Džina pasiėmė rankinę.
– Man vis tiek jau laikas, – paaiškino ji Tesai. – Aš tave myliu, bet nenoriu vaikštinėti po tavo rajoną sutemus, be to, man reikia daugiau tepalo kojoms. Vėliau paskambink ir viską papasakok.
– Tai bent protinga moteris, – Džinai išėjus pareiškė Nikas.
– Juk sakei, kad ši moteris švaisto savo gyvenimą apsitempusi tamprėmis, – priminė Tesa.
Nikas susiraukė.
– Ne visai taip. Sakiau, kad šokiai – ne kaži koks darbas ir, jeigu ji nesuplanuos ateities, kada nors gali patekti į sunkią padėtį.
– Na, kai kurie žmonės gyvena šią akimirką. – Tesa vėl klestelėjo į fotelį ir pasistengė užmiršti, jog Džina jau atsidūrė keblioje padėtyje dėl to, kad negalvojo apie ateitį. Vienas labiausiai erzinančių Niko bruožų – tas, kad jis dažniausiai būna teisus.
– Aš klydau. Atsiprašau. – Nikas žiojosi pratęsti, bet Tesa papurtė galvą.
– Tiek