verkti ji įkišo ranką į krepšelį ir ištraukė savąją auką. Kad ir kokia menka, kad ir kokia apgailėtina ji buvo, Veritė negalėjo sau leisti daugiau. Jei pastatytų kryžių, nors ir patį kukliausią, jį nuverstų. Net gėlių puokštę nuimtų nuo kapo kas nors pamatęs.
Vogčiomis ji supureno šlapią šaltą dirvą, ruošdama slaptajam vainikui. Jis atleis jai… privalo atleisti. Juk kadaise ją mylėjo…
– Ir ką, po perkūnais, tikiesi čia rasti, tu menkysta? Kokių nors apgailėtinų niekučių? Visą kelią girdėjau, kaip sekei paskui mus. Nujojau tik norėdamas tave išvilioti iš slėptuvės.
Šiurkštus balsas perskrodė Veritę, pajutusi, kaip kažkas piktai sugriebė už peties ir apsuko, ji suspigo iš baimės ir bejėgiškai griuvo ant kapo į purvą.
– Ar tau niekas nesakė, – negailestingai tęsė balsas, – kad visi savižudžio turtai atitenka Sostui. Nieko čia nerasi, berneli. Geriau palik vargšą nelaimėlį ramybėje, kol negavai pylos, kurios esi nusipelnęs!
Apstulbusi Veritė dėbsojo į užpuoliką, bet mėnulis pasislėpė ir aukštas grėsmingas šešėlis užstojo akiratį. Ji mėgino prabilti, tačiau nuo verkimo patinusi gerklė dar labiau užsitraukė, ir visa, ką pavyko išspausti, buvo dusli aimana.
– Ką gi, keliauk sau! Eik plėšti kito kapo!
Jos kojos atsisakė sukrutėti. Veritė bejėgiškai stebėjo, kaip šešėlis palinko viršum jos ir timptelėjęs pastatė. Abu riešus įkalino vienos rankos gniaužtas. Kita ranka jis nubloškė šalin jos gobtuvą kaip tik tada, kai vėl išniro permainingasis mėnulis. Veritė pakėlė akis, tačiau šviesa krito nepažįstamajam į nugarą ir veidas liko paskendęs tamsoje.
– Dieve mano! – Riešus spaudę gniaužtai iš karto atsilaisvino ir Veritė susvirduliavo, bet tučtuojau atsidūrė daug pavojingesnėje padėtyje, nes pašaliečio ranka apglėbė ją per liemenį. – Tu – mergaitė, vaikas! Ką, po paraliais, čia veiki? Kas tokia esi?
Nors ir springdama baime, Veritė prisivertė prabilti:
– Aš… aš Veritė. Veritė Skot. Jis… jis… – Rauda vėl užgniaužė jai gerklę.
– Veritė? Vadinasi… esi jo dukra. – Šiurkštumą it kas būtų nupūtęs, jį pakeitė pasibaisėjimas ir užuojauta. – Ką tu sau galvoji? Nereikėjo čia ateiti! Dėl Dievo meilės, kiek tau metų? – Drebančia ranka jis nevikriai, bet švelniai nubraukė šlapius susitaršiusius plaukus jai nuo veido.
– Pe-penkiolika.
– Penkiolika?! Po velnių!
Veritė neturėjo jėgų grumtis, kai vyriškis prisitraukė ją arčiau ir apsivijo rankomis. Sielvartas ir nuovargis iščiulpė stiprybę ir ji dėkinga pasviro į nepažįstamąjį. Šis vyras kaip įmanydamas švelniau paguldė jos tėvą amžinojo poilsio ir net atliko šiokias tokias krikščioniškas apeigas. Bandė sustabdyti žiaurų tų žmonių elgesį. Ir grįžo apginti kapo. Netikėtas nusiraminimas pasklido po ją iki pat sielos gelmių.
Veritė girdėjo jį kalbant. Žodžiai nieko nereiškė. Bet balsas buvo persunktas liūdesio, kuris mainėsi su širdgėla. Galiausiai vyro žodžiai pasiekė Veritę:
– Privalau grąžinti tave į kaimą, nes kas nors gali pasigesti. Eikš. Nujosime mano žirgu.
Jis pakėlė ją it plunksnelę, išplėšdamas iš apsvaigimo. Veritė ėmė priešintis tarsi laukinė ir gėdingai žnektelėjo ant žemės jam po kojų.
– Ne! Dar ne! – Sukaupusi visas jėgas ji atsistojo ir vos nepargriuvo vėl paslydusi klampynėje, tačiau vyriškis stipriai sugriebė ją.
– Panele Skot, Verite… nieko daugiau čia nebepadarysi. Eime. Nekankink savęs. Dievas neapleis jo… – Vyro balsas nutrūko, o Veritė jautė, kaip dreba jai į pečius įsitvėrusios jo rankos.
– Aš… aš atsinešiau scylių svogūnėlių, – sušnabždėjo ji, tuščiai žvelgdama į šešėlių aptemdytą veidą. – Jie nuimtų kryžių ar… ar ką kita. Svogūnėliai nepražys iki pavasario. Galbūt jie nesupras. O kada nors, jei… jei vieną dieną grįšiu, sugebėsiu jį rasti… – Veritė paspringo ašaromis ir nusisukusi ėmė ieškoti numesto svogūnėlių maišelio.
Išniro mėnulis ir ji pamatė maišelį, gulintį netoli krepšelio ant kapo. Atsiklaupė visa drebėdama ir pajuto, kad jos pašnekovas taip pat klaupiasi. Jis ištiesė rankas.
– Padėsiu tau.
Ašaros vėl pasruvo skruostais, Veritė supylė svogūnėlius jam į delnus ir bandė padėkoti. Deja, neišspaudė nė žodžio ir jie tylėdami susodino scyles. Galiausiai baigė ir Veritės kompanionas švelniai pakėlė ją ant kojų.
– Dabar eikime. Jis ilsėsis ramybėje gėlėmis išpuoštame kape.
Veritė tvirtai įsikibo nepažįstamajam į ranką.
– Palaukite, – paprašė ir giliai įkvėpusi vaikišku balseliu užgiedojo: – Aš pakelsiu akis į kalnus: iš ten man ateis pagalba… – Nuostabiu, nors ir trūkčiojančiu balsu Veritė sugiedojo atmintinai išmoktą psalmę, bet likus paskutiniam posmui gerklėje įstrigo skausmo gumulas ir ji nutilo.
Drebėdama nesėkmingai pabandė įkvėpti, paskui dar kartą ir pajuto, kaip tvirta ranka apkabino ją per pečius.
Žemas balsas tęsė už ją su nepalaužiama tvirtybe:
– Viešpats saugos tave nuo viso, kas pikta. Jis saugos tavo gyvastį.
Semdamasi iš jo stiprybės Veritė atgavo balsą ir jie drauge baigė giedoti:
– Viešpats apsaugos tave išeinantį ir grįžtantį pas jį, dabar ir per amžius.
Viskas. Ji padarė tai, ką ir turėjo padaryti, ką galėjo padaryti, kad ištaisytų savo išdavystę. Jai neliko nieko, į ką galėtų atsiremti.
Stiprios rankos prilaikė ją, kai suklupo, paskui pakėlė ir atsargiai prispaudė prie plačios krūtinės. Tarsi visai nejausdamas savo naštos jos didvyris nužirgliojo keliuku ir šaižiai švilptelėjo. Pasigirdo prunkštimas, kanopų kaukšėjimas ir priešais juos išniro žirgas.
Veritė staiga atsidūrė ant ristūno, gelbėtojas užšoko už nugaros ir prisitraukė ją į glėbį. Vyriškio apsiaustas apgulė ją sunkiomis globiančiomis klostėmis ir Veritė suvokė klydusi. Ji turėjo į ką atsiremti. Turėjo šį nepažįstamąjį, kad ir kas jis būtų, ir brangins jo atminimą visą gyvenimą.
– Ar pasakysite man savo vardą? – sukuždėjo Veritė.
Rankos įsitempė, kai žirgas pasileido ristele.
– Maksas.
– Jūs pažinojote jį, tiesa? Iš kur?
Ji privalėjo išsiaiškinti. Neištvertų nieko nežinodama apie vienintelį žmogų, raminusį ją, apimtą sielvarto, kai gyvenimas subiro į šipulius.
– Jis buvo mano dalinio vadas. Mano viršininkas visomis prasmėmis. Narsus karininkas ir džentelmenas. Tokį jį ir prisimink, Verite. O aš prisiminsiu jį kaip švenčiausią iš visų vyrų.
Rauda išsiveržė jai iš gerklės. Švenčiausią? Kaip jis gali taip sakyti? Veritei net liežuvis neapsivertė to paklausti. Žirgas sustojo, pro debesis vėl blykstelėjusi mėnesiena viltingai atsispindėjo balutėse ir šlapiose gyvatvorėse.
Maksas atsargiai kilstelėjo jos smakrą, pakėlusi akis Veritė pirmą kartą aiškiai jį išvydo. Į ją žvelgė pavargusios akys griežtame prakauliame veide, netekusiame spalvos sidabro ašaromis nupraustoje mėnesienoje. Jai įsistebeilijus, Makso lūpas perkreipė liūdnas šypsnys.
– Juk tu manimi netiki, tiesa, mažyle?
Tylėdama