Molės Kuper svajonių pasimatymas. Barbara Hannay

Re: Palaikom ryšį

      Labas, mama,

      ačiū, viskas gerai. Sklandžiai įsikūriau. Palaikysim ryšį. Čia tikras rojus, tad nesijaudink dėl manęs.

      Su meile tau ir Džonatanui –

      Patrikas x

§

      Asmeninis dienoraštis, Magnetinė sala, balandžio 10-oji

      Labai nejauku.

      Niekada nerašiau dienoraščio, bet, atrodo, rimtiems rašytojams pravartu turėti laisvo rašymo dienoraštį. Visos mintys ar idėjos – tarsi vanduo žuviai, o tikslas – laukiant dieviškojo įkvėpimo mankštinti rašymo raumenį.

      Neketinau vargintis. Aš įpratęs prie skaičių ir skaičiuoklių, greitai gauti rezultatus, todėl lieti žodžius, kurių galbūt niekada nepanaudosiu, atrodo laiko gaišimas. Bet kai visą dieną prasėdėjau prie nešiojamojo kompiuterio spoksodamas į žodžius Pirmas skyrius tuščio puslapio viršuje, pajutau postūmį ką nors pamėginti.

      Darbingumo stygių galiu suversti pasikeitusiai laiko juostai. Tikrai žinau, kad mūza aplankys po dienos ar dviejų, bet, užuot kelias dienas laukęs atplūstančio žodžių srauto, išbandau šią alternatyvą. Taigi… ką parašyti?

      Tai ne testas, niekas kitas to neskaitys, todėl galiu pradėti nuo akivaizdžių dalykų.

      Įdomi patirtis persikraustyti į kito žmogaus namus kitame pasaulio krašte ir atsidurti visiškai kitokiame kraštovaizdyje, būti apsuptam kitų garsų ir netgi kitokių kvapų. Vos radau visame name iškabintus Molės raštelius, supratau atsidūręs svetimame pasaulyje. Keli pavyzdžiai: Raštelis ant vazoninio augalo: Patrikai, ar gali palaistyti dukart per savaitę? Tik nepalik lėkštelėje vandens, nes pradės veistis uodai.

      Ant šaldytuvo durelių: Vaišinkis šaldiklyje esančiomis žuvimis. Yra koralinio šlakio, jūrinio karoso, dygiosios pelamidės ir jūrinių ešerių. Nesibaimink keistų pavadinimų – jos gardžios. Pamėgink iškepti ant grotelių. Lentynoje greta viryklės yra puiki lauko kepsninės receptų knyga. Ant svetainės sienos greta šviesos jungiklio: Neišsigąsk išvydęs sienomis bėgiojančius mažus mielus driežiukus. Tai gekonai – jie visai nekenksmingi, be to, puikiai gaudo vabzdžius.

      Augalai ir medžiai už namelio sienų visai nepanašūs į augančius Anglijoje. Kai kurie laukiniai ir išsidraikę, kiti vešlesni ir drūtesni – visi auga net menkiausiuose dirvožemio plyšiuose tarp milžiniškų kyšulio riedulių. Paukščiai ne tik kitaip atrodo, bet ir gieda visai neįprastai. Ryškiai žalia papūga mėlyna galva ir geltonu kaklu tarška ir cypauja. Tulžio kvatoklio juokas labai linksmas. O dar vienas paukštis naktimis leidžia kraują stingdančius gedulingus riksmus.

      Netgi šviesa čia keista. Tokia ryški, kad reikia laiko priprasti.

      Dieve, kaip apgailėtina. Reikia raudonojo vyno. Aš net mažojo rašytojo pirštelio nevertas.

      Bet negaliu pačią pirmą dieną pasiduoti. Kad ištrūkau – tikras stebuklas. Neįstengiau patikėti, kad senasis Džordžas Simsas gali būti toks dosnus. Kaip keista – jis jaudinosi, neva galiu perdegti.

      Bet štai… rašymas. Įsivaizdavau, kad rašymas atpalaiduoja. Žinau tikrai, taip ir yra, kai tik pradeda rastis žodžių. Dar įsijausiu.

      Nors tiek daug skirtumų, o gal kaip tik dėl jų, mažajame Molės Kuper namelyje man gerai. Jis paprastas, bet juntama jos esybė, lyg nebūtų išvažiavusi. Keista, tiesiog būdamas čia, matydamas ir liesdamas daiktus, naudodamas jos paliktą muilą (atrodo, santalo), valgydamas iš jos indų ir miegodamas jos lovoje po baltu tinkleliu nuo uodų jaučiuosi lyg ją pažinočiau.

      Ant šaldytuvo, prikabinta arbūzo riekės formos magnetu, kabo jos nuotrauka. Joje ji su pagyvenusia moterimi, o kitoje pusėje užrašyta Molė ir močiutė. Fotografuota maždaug prieš metus, močiutė atrodo labai trapi, o Molė – ilgais šviesiai rudais garbanotais plaukais, daili šypsena, draugiškos akys, duobutės ir nepakartojamos kojos.

      Nors šiaip Molės išvaizda ir asmenybė visai nesvarbi. Niekada nesusitiksime akis į akį. Mudviejų namai – vieninteliai sąryšio taškai.