sakiau…
– Ne, tu pasakei asmeninę nuomonę. Noriu profesionalaus paaiškinimo. Juk esi mokslininkė, tiesa?
Dieve, koks pasipūtėlis.
– Per daug apie tave žinau. Negalėčiau vertinti tavo poelgių nesiremdama išankstine nuomone…
– Nes nemylėjau Andželos?
– Nes išvis nieko nemyli. Nesugebi mylėti, – išpyškino ji, nespėjusi prikąsti liežuvio. Šito neketino sakyti. Andžela jai pasakojo, kad nutraukdamas su ja santykius Zajedas teisinosi nesugebėjimu mylėti. Esą jis nieko nemylįs, negalįs mylėti – lyg ir niekuomet nieko nemylėjęs, o jei negalįs mylėti, tai geriau jiedviem su Andžela nutraukti santykius, nes jos jausmai pasidarė pernelyg stiprūs.
Klasikinis narcizas.
Ru tėvas irgi nieko nemylėjo, tik save. Narcizas nesugeba mylėti kitų žmonių. Negali suvokti jų kaip atskirų savo poreikių turinčių būtybių.
– Atsiprašau, – tęsė ji. – Neturėjau to sakyti. Tai daktaro ir paciento paslaptis. Bet pats matai, kad negaliu dirbti su tavimi. Konsultuodama Andželą kai ką sužinojau apie tave, manau, tai sukeltų interesų konfliktą.
Zajedas pažvelgė į ją.
– Kieno interesų?
– Tavo.
– Ir visa tai sakai remdamasi mano šešiais pasimatymais su Andžela?
Ne, – mintyse atsakė ji, – ir savo asmenine patirtimi. Bet šito neištarė garsiai – niekada neprisipažins žinanti, ką jis iš tikrųjų mano apie ją.
– Tai sudėtinga, šeiche Ferai. Apsimeti kvaileliu, – jos balsas surūstėjo. – Andželai tvirtinai niekada nevesiąs. Sakei, niekada neįsimylėsi, nes nesugebi mylėti ir nemanai galėsiąs būti ištikimas kokiai nors moteriai…
– Aš pasikeičiau. – Zajedas kilstelėjo blakstienas ir pažvelgė į ją auksaspalvėmis akimis.
– Tai neįmanoma.
– Tikrai? – nuvėrė ją žvilgsniu. – Tu psichologė, tiesa?
Pro duris Džemė kyštelėjo galvą.
– Atsiprašau, kad vėl trukdau, bet jūsų jau atvyko, daktare Tornel. Laukia vestibiulyje.
Nenusukdama žvilgsnio nuo Zajedo Ru linktelėjo Džemei. Palaukė, kol užsivers durys.
– Turiu eiti.
– Laikas – pinigai, tai gal susitikime vakarienės. Pradėsime šįvakar. Aptarsime bendrais bruožais, pateiksiu pagrindinę informaciją…
– Ne! – Ru atsistojo skaudžiai įžeista. – Niekada.
– Kodėl?
– Tai būtų neteisinga. Negalėčiau sąžiningai tau atstovauti… – ji giliai atsikvėpė. – Ir nesu tikra, kad to noriu.
– Nereikalauju, kad išrastum vaistus nuo vėžio, daktare Tornel. Prašau surasti man žmoną.
Ji pasitraukė nuo stalo.
– Lygiai taip pat galėtum prašyti, kad išrasčiau vaistus. Būtų lengviau.
Tikėjosi jį užčiaupti, bet nepavyko – jis karčiai nusijuokė.
– Maniau, kad esi profesionalė.
– Esu.
– Tai dirbk savo darbą. Panašu, kad tai vienintelis dalykas, kuris tau sekasi.
Ru užėmė kvapą, tarsi Zajedas būtų smogęs į paširdžius.
– Tai žema ir įžūlu.
– O tai, ką tu kalbėjai – ne? Iš anksto nuteisei ir pasmerkei mane. Puiku. Man nereikia tavo pritarimo, tik laiko ir įgūdžių.
– Jei būtum atlikęs namų darbus, žinotum, jog ne kiekvienas gali tapti mano klientu. Sutinku padėti mažiau nei penkiems procentams prašančiųjų. Mano sėkmę lemia tai, kad esu išskirtinė. Dirbu tik su tais žmonėms, kuriems tikiu galinti padėti.
– Gali padėti ir man. Manęs laukia visa šalis. Padaryk tai, ko prašau, ir pažadu dosniai atsilyginti.
– Tai susiję ne su pinigais, o su morale ir etika. Darbas su tavimi prieštarautų mano principams, o kalbant atvirai, tai už jokius pinigus neisiu į kompromisą…
– Net už penkis milijonus svarų?
Jai trumpam atėmė žadą, nepatikėjo, jog gerai išgirdo.
– Penkis milijonus svarų? – pakartojo galų gale, mintyse sumetusi, kad tai būti aštuoni milijonai Amerikos dolerių. Aštuoni milijonai Amerikos dolerių. – Tai juokinga. Niekada neėmiau tokio atlyginimo ir niekada neimsiu. Šis pasiūlymas rodo, kad esi apimtas nevilties.
– Ryžto, – pataisė jis. – Ir tai pakankama kompensacija už tai, kad įveiktum savo abejones?
– Ne! Man nerūpini pinigai, – atšovė Ru netekusi kantrybės. – Aš dirbu ne dėl pinigų. Niekada nedirbau dėl pinigų. Dirbu todėl… todėl, kad… – jos balsas užlūžo. To nesakys. Negali prisipažinti, kodėl taip elgiasi. Tai pernelyg asmeniška, kad būtų galima patikėti Zajedui, žmogui, kuriam nerūpi niekas, išskyrus jį patį.
– Tai negalvok apie juos kaip apie pinigus. Tegul bus auka tavo tyrimų centrui, kurį jau kelerius metus nori atidaryti Ouklande. Surask man žmoną, kurią galėčiau parsivežti į Sarką kaip karalienę, ir turėsi savo centrą. Teisingesnio sandorio nesugalvosi. Aš gaunu tai, ko noriu, tu irgi – ir visi patenkinti.
– Bet aš nežinau, ar visi bus patenkinti…
– Ar ne čia visa bėda? Tu nežinai, – jau daug ramiau tarė jis ir atsistojo. – Nepažįsti manęs. Manai pažįstanti, bet nepažįsti. – Auksaspalvės jo akys su iššūkiu žvelgė į ją. – Gal galėtum kai kuo pasidomėti prieš darydama išvadas. Kaip aš pasidomėjau tavimi prieš ateidamas.
Zajedas jau žengė pro duris, bet Ru sustabdė.
– O ką sužinojai pasidomėjęs, šeiche Ferai?
Jis stabtelėjo tarpduryje.
– Žinau, kodėl esi tokia sustingusi ir užsispaudusi. Žinau, kodėl labiau primeni mašiną negu moterį. Tai neturi nieko bendra su pinigais, bet turi daug bendra su tėvų skyrybomis. Jos sudaužė tau širdį, tiesa?
Ji neteko žado. Jis žino. Niekas iki šiol nežinojo. Ji niekada niekam nesakė. Iš kur jis žino?
Zajedas pakreipė galvą.
– Tau šįvakar septintą susitikimas Knygose prie židinio. Užsuksiu tavęs ten devintą. Gero renginio.
Ir išėjo.
ANTRAS SKYRIUS
Deja, atvykęs likus pusvalandžiui iki autografų pasirašymo pabaigos Zajedas nerado Ru Knygose prie židinio. Dėdamasi serganti ji sutrumpino renginį ir paspruko.
Zajedas stovėjo priešais knygyną ir susimąstęs sūpavosi ant kulnų. Vakaras buvo gaivus, spalio pabaigos vėjas suko jam apie kojas raudonus ir geltonus lapus.
Ledinė mergelė pabėgo nepanorusi su juo susitikti.
Ru pasikeitė – per ledi Pipos vestuves prieš trejus metus buvo jam labai dėmesinga. Tą vakarą lipte lipo prie jo, gaudė kiekvieną žodį. Bet moterys nuolat limpa trokšdamos tapti jo meilužėmis.
Aišku, jis nėra nuskriaudęs nė vienos savo moters – taip pat ir Andželos. Net nutraukęs santykius stebi, ar jos laikosi gerai. Finansiškai. Ir emociškai. Gal jis ir atšiaurus, bet nėra visiškas šunsnukis. Galų gale, juk