Netikėti jausmai. Anna DePalo

– atkirto Belinda, – bet nusiraminkite – įkaušusi daugiau neišeisiu iš šilto pilies bokšto.

      Tamara nusikvatojo, bet greitai susiėmė. Kuo blogai titulas, jei jis gali užtemdyti moters protą? Jos mintys ėmė suktis apie Sojerį, bet tada ji susikaupė ir vėl grįžo prie reikalo.

      Iš jų trijulės Belinda buvo išmintingiausia ir atsakingiausia. Oksforde gavusi meno istorijos diplomą pradėjo karjerą keliose aukcionų kompanijose. Tamara negalėjo įsivaizduoti, kaip Belinda galėjo sprukti į Vegasą be šeimos palaiminimo.

      Pija galėtų, Belinda – ne.

      – Bet Elvis čia niekuo dėtas? – paklausė Tamara.

      Pija užgniaužė kikenimą.

      – Ne! – atsakė Belinda. – Norėčiau, kad dėl to man daugiau nebeskaudėtų galvos!

      – Nepanašu, – įgėlė Tamara. – Jaučiu, kad Kolinas tyliai nedings.

      – Dings, – patvirtino Belinda. – Kodėl jis turėtų norėti išsaugoti šią kvailą santuoką?

      Tamara pagalvojo, kad tai milijono vertas klausimas. Belinda kalba taip, lyg mėgintų įtikinti ne tik kitus, bet ir save.

      Tamara nusprendė pakeisti pokalbio temą ir nespausti Belindos.

      – Pija, mačiau, kaip tu kažkuriuo metu nusliūkinai į virtuvę, – tarė ji. – Atrodei nusiminusi.

      – Liūdna buvau ne dėl Kolino, – paaiškino Pija, – o dėl Belindos. Bet aš galvojau apie ką k-kita… na, apie kitus dalykus.

      Tamara žinojo, kad Pija šitaip mikčioja tik dėl ko nors smarkiai susijaudinusi.

      Ir panoro subtiliai išsiaiškinti.

      – O, Pija… Tikiuosi tai nesusiję su dailiu britų hercogu, kuris pasirodė esąs finansininkas?

      Pija aiktelėjo.

      – Ar tai susiję su ponios Holings naujienų skiltimi?

      – Apgailestauju, mieloji.

      Pija sudejavo.

      – Aš pasmerkta.

      Kaip buvo rašoma Sojerio laikraščio ponios Holings skiltyje, kuris pasirodė šįryt prieš prasidedant Belindos tuoktuvėms, Pija susiginčijo su Hokšyro hercogu. Kalbama, kad per priėmimą Pija sužinojo, jog hercogas yra ne kas kitas, o jos pažįstamas ponas Džeimsas Fildingas, su kuriuo prieš keletą metų buvo susidėjusi. Sužinojusi, kad buvo apgauta, Pija šveitė hercogui į veidą užkandį.

      – Liaukis, Pija, – pasakė Belinda ketindama praskaidrinti nuotaiką, – pasmerkimas veda prie dvipatystės.

      – Tu pati vos negavai dviejų vyrų!

      – Vos.

      – N-niekas nenorės samdyti vestuvių planuotojos, kuri kelia pavojų turtingiems tituluotiems svečiams! – raudojo Pija.

      – Tu tikrai miegojai su Hokšyru? – susidomėjo Belinda.

      – Tada jis buvo ponas Fildingas!

      – Ak, Pija.

      – Oi, mieloji, – tą pačią akimirką paantrino Tamara.

      Savaime suprantama, – mąstė Tamara, – Sojeris buvo hercogo draugas. Viena aišku, kad abu jo draugai – abejotinos reputacijos.

      – Na, atrodo, kad vestuvės buvo įsimintinos visiems, – pareiškė Tamara. – Atleisk, Belinda.

      Telefono ragelyje pasigirdo atodūsis.

      – Kam tie atsiprašymai, – pasakė Belinda, – net pats geriausias planuotojas nebūtų galėjęs visko užglaistyti. Juk ne kiekvieną dieną nuotakai tenka du vyrai.

      Jos visos nedrąsiai nusijuokė.

      – Na, o tau, Tamara, kas nutiko šeštadienį? – paklausė Belinda.

      – Trumpai?

      – Taip.

      – Sojeris Lengsfordas. Šlykštus ponas.

      Pija sukikeno.

      – Oi, nemanau, kad Sojeris toks nepakenčiamas, – pastebėjo Belinda.

      – Norėjai pasakyti, jei pamiršime jo draugystę su Kolinu? – paklausė Tamara.

      – Gerai, supratau, apie ką kalbi, – nusileido Belinda.

      – Sojeris gražus, – pradėjo Pija, – sodrios topazo spalvos akys, stori, blizgantys plaukai…

      Tamara susiraukė.

      – Kieno tu pusėje?

      – Na, tavo.

      – Gerai.

      – Ir kaipgi tave užgavo Sojerio pasirodymas? – paklausė Belinda. – Pastebėjau, kad iki tol neturėjai bendravimo problemų.