darbo grafiku. Mintis, kad gali prisirišti prie moters, jam vis dar atrodė nepakeliama, bet gal būtų galima pagalvoti apie neįpareigojančius santykius…
– Ar esate pasiruošusi žengti dar vieną žingsnį link Brendono? – paklausė jis Krisės.
Ji suvirpėjo.
– Nesu, bet niekada nebūsiu pasiruošusi. Manau, kad reikia ryžtis žengti žingsnį ir tikėtis geriausio.
– Pitas ir Ebė neseniai gavo žinią, kad baigta dar vieno vaiko, mergaitės Viltės, įvaikinimo procedūra. Bus didelė šventė. Susirinks draugai ir artimieji. Galėtumėte ir jūs įsimaišyti į minią.
Krisė sunkiai nurijo seiles.
– Gal ir neblogas sumanymas. Kada ta šventė?
– Šeštadienį trečią valandą.
Ji prispaudė ranką prie krūtinės.
– Man tuoj ims svaigti galva. Ar eidami į pokylį įvaikinimo proga žmonės neša dovanų?
– Nebūtinai.
– Bet jeigu noriu?
– Ebė jau užsiregistravo vaikiškų prekių parduotuvėje. – Džošas pasakė pavadinimą.
Krisė staiga susimąstė.
– Man patinka kūdikių prekės. Tos mažos suknytės ir puošnios kojinaitės. Jos tokios mielos. Na, jums gal ir ne.
– Tiesa, nejaučiu silpnybės tokiems daiktams.
– O kam jaučiate? Kaip linksminatės?
Įdomus klausimas. Prieš ketverius metus būtų galėjęs pateikti visą sąrašą tokių pramogų. Juodu su Steise, velione žmona, mėgdavo leisti laiką gryname ore, kol pablogėjo jos sveikata. Jai patiko ruošti maistą ir sukiotis sode. Juodu kartu mokėsi italų kalbos, tikėdamiesi nuvažiuoti į Veneciją, bet taip ir nenuvažiavo.
– Darbas neleidžia man nuobodžiauti, – atsakė Džošas. – O jūs kaip pramogaujate?
– Ir aš labai daug dirbu, – paantrino Krisė. – Vadovauti savam verslui – didžiulis iššūkis, bet man patinka. Gyvenu Riversaide, o čia nesunku susirasti pramogų atvirame ore. Dažnai kopiu į kalnus, žiemą slidinėju. Kartais čia pat, o kartais kur nors išvažiuoju. Esu beviltiška mezgėja, bet vis tiek bandau, nes mano draugės dievina šį užsiėmimą. Man taip nesiseka, kad mezgimo krautuvėlės savininkei parūpinu nemokamą abonementą į vieną iš savo klubų, kad tik neišmestų iš kursų.
Džošas nusijuokė.
– Aš nejuokauju, – paprieštaravo Krisė. – Prisiekiu, turiu antimezgimo geną. Siūlai manęs nekenčia. Pastebiu, kaip man pasirodžius per lentynas nuvilnija nusivylimas. Jeigu siūlai pradės dūsauti choru, turėsiu mesti šį užsiėmimą.
Džošui ji patiko. Jis žinojo, kad toks ir bus pats pirmas Ebės klausimas. Ar ji jam patiko.
Krisė giliai atsiduso.
– Tai ką, regis, susitarėme? Šeštadienį ateisiu į pokylį. Ar tikrai manote, kad tai geras sumanymas? Niekas neprieštaraus?
Jis per stalą palietė jos ranką. Tenorėjo draugiškai nuraminti, todėl nustebo, kai tarp jųdviejų plykstelėjo tikras energijos pliūpsnis.
– Viskas bus gerai, – tarė nekreipdamas dėmesio į pojūčius, bet ranką atitraukė greičiau nei ketino.
– Juk iš tiesų to nežinote. Tikriausiai kaip gydytojas manote esąs pranašesnis ir tikite tuo, ką sakote, bet negalite būti visiškai tikras.
Džošas šyptelėjo.
– Giliai kvėpuokite.
– Tai nepadės.
Krisė pasiėmė rankinę ir atsistojo. Džošas irgi pakilo, numetęs ant stalo penkis dolerius – už kavą ir arbatpinigių.
– Aš atvažiuosiu, – pažadėjo Krisė. – Trečią. Na, gal dešimt minučių po trijų. Tegul iš pradžių susirenka kiti.
Džošas išsitraukė iš piniginės vizitinę kortelę ir kažką užrašė kitoje pusėje.
– Čia mano mobiliojo telefono numeris, – tarė. – Paskambinkite, kai būsite jau netoliese, aš išeisiu pasitikti. Kad nereikėtų pačiai vienai žengti į vidų.
Krisės akys nušvito iš dėkingumo.
– Būtų puiku, ačiū. Be to, jeigu nesugebėsiu suvaldyti jaudulio ir apsivemsiu, juk galėsite išrašyti kokių vaistų, tiesa?
Jis nusijuokė.
– Jeigu būtinai reikės.
– Gerai. Ačiū, Džošai. Buvo labai malonu susipažinti.
Akimirką juodu žiūrėjo vienas į kitą, pagaliau Krisė nusisuko ir nuėjo. Džošas liko stovėti, žvilgsniu lydėdamas ją, tolstančią per salę, ir gėrėdamasis, kaip grakščiai juda jos klubai ir banguoja žvilgantys plaukai.
Staiga būti gyvam pasirodė ne taip jau blogai.
– Ar ji tau patiko? – paklausė Ebė tą pačią akimirką, kaip Džošas įėjo pro duris. – Man Krisė patinka. Esu įsitikinusi, kad ji šauni. O kaip tau pasirodė?
Džošas pasilenkė ir pabučiavo brolienę į skruostą.
– Man patiko.
– Tikrai?
– Prisiekiu.
– Tai gerai. – Ebė dėbtelėjo į Pitą. – Krisė jam patiko.
– Girdėjau.
Ebė buvo susikėlusi ilgus šviesius plaukus ir laisvai prisegusi ant viršugalvio. Palaidi galiukai maskatavo, kai ji apsisuko ir pamojusi Pitui sekti iš paskos nuskubėjo į virtuvę.
– Kai kurie mano draugai įtariai žiūri į Krisės norą susipažinti su Brendonu. Jie baiminasi, kad ji gali pridaryti bėdos. – Atvėrusi orkaitę Ebė ištraukė du garuojančius duonos kepalus.
Pitui net seilė nutįso. Ebė turėjo daug gerų bruožų, bet jos kulinarinius gebėjimus jis vertino bene labiausiai.
– Ji tik nori su juo bendrauti, – pareiškė jis savo nuomonę.
– Ir aš taip sakau. Visus šiuos metus kviečiau ją suartėti su mūsų šeima, bet ji kažkodėl susilaikydavo. – Padėjusi skardas su duona ant lentynos, kad atvėstų, Ebė atsisuko. – Krisė turi šeimą, bet jos artimieji gyvena ne čia. Vis svarstydavau, ar nesijaučia vieniša.
Pitas atsiduso ir apkabino žmoną per pečius.
– Liaukis mėginusi išgelbėti visą pasaulį. Krisė šauni verslininkė. Jai tikrai nereikia, kad kištum nosį į jos gyvenimą.
– Aš nekišu nosies. Nesikišu. Tik sakau, kad jai mūsų reikia.
Pitas pažvelgė į Džošą ir užvertė akis.
– Liaukis, – išspaudė jis, sukaupęs visą kantrybę. – Krisė puikiai laikosi.
– Gal galėtume ją su kuo nors supiršti.
– Ji ir pati gali susirasti vaikiną. Argi neturi savo rūpesčių?
Džošas priėjo prie indo su sausainiais ir įkišo ranką vidun. Neseniai Ebė kepė sausainių su šokolado gabaliukais, Džošas suvalgė keturis ir pasijuto jau beveik kaip devintame danguje. O kol brolis su broliene ginčijosi jau spėjusia įgristi tema, sužiaumojo dar porą.
Pitas su Ebe buvo iš tų žmonių, kurie skirti vienas kitam. Nuo pat pirmos akimirkos, kai susipažino, suprato: kartu bus amžinai. Nereikėjo jokių žaidimų, jokių klausimų ar ginčų. Susitikinėti pradėjo mokydamiesi