ragelį net pasijutau šiokia tokia didvyrė. Profesionali savo rajono stebėtoja. Kadangi daugiau negalėjau matyti vyro pro virtuvės langą, nuslinkau į valgomąjį (velnias, mane truputį mėtė į šalis, matyt, vis dėlto ištuštinau tris taures). Vogčiomis dirstelėjusi pro langą, nepamačiau nieko ypatinga. Sirenų, beje, irgi neišgirdau. Kurgi tie farai? Galbūt nereikėjo skubėti dėti ragelio? O ką, jeigu naktinis plėšikas įsitikino, kad ten nėra ko vogti, ir nusprendė užsukti pas mane? Juk aš turiu daugybę puikių daiktų. Vien už minkštų baldų komplektą paklojau porą tūkstančių žaliųjų. Mano kompiuteris – tikras meno kūrinys. O praėjusį gimtadienį tėvai padovanojo šį nuostabų plazminį televizorių.
Apsidairiau aplink. Kvaila, suprantama, bet jausčiausi saugiau, jeigu… na, turėčiau ginklą ar ką nors panašaus. Dievas mato, pistoleto mano namuose nėra. Mečiau žvilgsnį į peilių dėklą. Ne. To jau per daug, net man. Tiesa, pastogėje turiu du senovinius šautuvus, ką jau kalbėti apie durtuvą ir kitą butaforinę pilietino karo laikų amuniciją. Mes nenaudojame tikrų kulkų, neįsivaizduoju, kad galėčiau ką nors nudurti, nors su didžiausiu malonumu apsimetu tai daranti tariamų mūšių laukuose.
Nusėlinusi į svetainę atidariau sieninę spintą ir įvertinau turimą pasirinkimą. Pakabas neveiksmingas, skrybėlė per lengva. Bet palaukite, antai į kampą nukišta mano žolės riedulio lazda, užsilikusi nuo vidurinės mokyklos laikų. Saugojau ją visus šiuos metus dėl sentimentalių priežasčių, kad galėčiau prisiminti tą neilgą laikotarpį, kai buvau sportininkė. Dabar pasijutau laiminga. Nors tai ir ne ginklas, tačiau apsiginti vis dėlto galėsiu. Nuostabu.
Angusas jau pūtė į akį virtuvėje stovinčiame guolyje – pintinėje su raudono aksomo pagalvėle. Gulėjo ant nugaros, iškėlęs į viršų baltas minkštas letenėles, paslėpęs mažus dantis. Neatrodo, kad iš jo būtų daug naudos, jeigu plėšikas mėgintų įsilaužti į namą.
– Kelkis, Angusai, kaubojau, – sušnibždėjau. – Grožis – dar ne viskas, ar supranti?
Šunelis nusičiaudėjo ir aš krūptelėjau. Ar vagišius girdėjo? O kad jau taip, gal nuklausė ir mano pokalbį telefonu? Išdrįsau žvilgtelėti pro valgomojo langą. Farų vis dar nė kvapo. Prie gretimo namo durų taip pat nieko nematyti. Galbūt plėšikas patraukė savais keliais?
Arba nutarė apsižvalgyti kaimynystėje. Ir dabar ateina manęs. Na, tiksliau, mano turto. Arba vis dėlto manęs. Niekada negali žinoti.
Spausdama rankoje žolės riedulio lazdą truputį aprimau. Galbūt man vertėtų tiesiog nutykinti laiptais ir užsirakinti palėpėje? Kad šautuvai būtų po ranka, nors apkabose ir nėra šovinių. Policija pati susidoros su vagišiumi kaimynystėje. Beje, jei jau kalbame apie farus, baltos ir juodos spalvų automobilis kaip tik atšvilpė gatve ir sustojo prie Darenų namo. Nuostabu. Aš išgelbėta. Belieka nusigauti į valgomąjį ir pasižiūrėti, ar ponas Naktinis plėšikas pasirodė akiratyje.
Neįžiūrėjau nė gyvos dvasios. Ničnieko. Tik alyvų šakos lingavo prieš langus. Kalbant apie langus, tėtis teisus. Juos būtina pakeisti. Turbūt ne ką šalčiau būtų išvis be langų. O sąskaitos už šildymą šiemet pasiekė žudikiškas aukštumas.
Kaip tik tuo metu pasigirdo tylus beldimas į duris. Tai, aišku, farai. Kas sakė, kad jų niekada nebūna šalia, kai prireikia? Angusas pašoko kaip įelektrintas ir pasileido prie durų nesitverdamas laime, vos siekdamas letenomis grindis ir veriamai lodamas.
– Au! Auauaūūūūūūau!
– Ša! – subariau jį. – Sėsk. Lik vietoje. Nurimk, branguti. Vis dar tebespausdama rankoje žolės riedulio lazdą atidariau laukujes duris.
Be ten buvo ne farai. Tiesiai prieš mane stovėjo Naktinis plėšikas.
– Labas, – pasisveikino jis.
Smogiau jam lazda anksčiau, nei supratau, kad pajudėjau iš vietos, ir tik tada mano ištuštėjusią galvą vienu metu užgriuvo įvairiausi garsai ir vaizdai. Duslus dunkstelėjimas, medžiui atsimušus į žmogaus kūną. Nesuvaldomai drebanti mano ranka. Begalinė nuostaba vagišiaus veide, kai jis prisidengė akį. Mano linkstančios kojos. Iš lėto klumpantis vadinamasis plėšikas. Įnirtingas Anguso skalijimas.
– Ai! – silpnai suriko nekviestas svečias.
– Eik šalin, – vargais negalais išlemenau, vos nulaikydama žolės riedulio lazdą. Visa tirtėjau kaip epušės lapas.
– O Dieve, ponia, – nesavu iš nuostabos balsu kreipėsi į mane vagišius.
Angusas, urgzdamas kaip įtūžęs liūtukas, įsikibo jam į rankovę ir puolė lyg pašėlęs sukioti galvą, stengdamasis kuo daugiau nuveikti. Uodegėlė džiaugsmingai judėjo, kūnelis drebėjo iš susijaudinimo ginant šeimininkę.
Ar turėčiau mesti lazdą? Bet gal tada suteikčiau nepažįstamajam galimybę sugriebti mane? Argi ne tokią klaidą padaro dauguma moterų ir atsiduria rūsyje, kur būna marinamos badu, kol oda atsiskiria nuo kaulų?
– Policija! Rankas aukštyn!
Teisingai! Policija! Dėkui Dievui! Du pareigūnai bėgo per pievelę mūsų pusėn.
– Rankas aukštyn! Tučtuojau!
Paklusau. Žolės riedulio lazda išslydo man iš rankų, atsitrenkė plėšikui į galvą ir nukrito ant verandos grindų.
– Dėl Dievo meilės, – sumurmėjo jis ir krūptelėjo. Angusas paleido rankovę ir nukūrė prie lazdos, inkšdamas ir skalydamas iš smagumo.
Vagišius dėbtelėjo į mane. Jo paakys jau spėjo įgauti melsvai raudoną atspalvį. O Dieve, iš kur tas kraujas?!
– Rankas už galvos, bičiuli, – paliepė vienas policininkas, išsitraukęs antrankius.
– Negaliu patikėti, – prabilo vagišius su tokiu bejėgišku (kaip man pasirodė) nuolankumu, tarsi būtų jau ne kartą pakliuvęs į panašią padėtį. – Ką aš padariau?
Pirmasis policininkas neatsakė, tik uždėjo antrankius.
– Prašau eiti į vidų, ponia, – pasakė kitas pareigūnas.
Aš nuleidau rankas ir įsvirduliavau vidun. Angusas atvilko man iš paskos nelemtą žolės riedulio lazdą ir pradėjo sukti džiaugsmingus ratus aplinkui. Susmukau ant sofos ir pasiėmiau šunį ant rankų. Jis energingai palaižė man smakrą, du kartus sulojo ir sutaršė plaukus.
– Ar jūs esate panelė Emerson? – paklausė faras, atsargiai peržengęs žolės riedulio lazdą.
Linktelėjau, vis dar nepaliaujamai drebėdama. Atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės.
– Tai kas čia įvyko?
– Aš pamačiau vyrą, kuris mėgino įsilaužti į kaimyninį namą, – ėmiau aiškinti, mėgindama ištraukti savo plaukų sruogą Angusui iš nasrų. Kalbėjau greitai ir spigiai. – Beje, jame niekas negyvena. Tada aš paskambinau jūsų vyrukams, o jis kaip tik išdygo mano verandoje. Taigi tvojau jam žolės riedulio lazda. Žaidžiau šį žaidimą vyresnėse klasėse.
Aš atsilošiau, nurijau seilę, žvilgtelėjau pro langą ir kelis kartus giliai įkvėpiau, mėgindama atgauti savitvardą. Faras manęs neskubino, tad glosčiau šiurkštų šuns kailį, o mažius net inkštė iš pasitenkinimo. Dabar, galvojant apie tai, kas atsitiko, pradėjo atrodyti, kad pliekti lazda plėšiką gal ir nebuvo būtino reikalo. Kiek pamenu, jis net pasilabino. Bent jau man taip atrodo. Taip, jis pasakė „labas". Ar vagišiai visada taip mandagiai elgiasi su būsimomis aukomis? „Sveiki, aš norėčiau apiplėšti jūsų namus. Ar jūs nieko prieš?"
– Jums viskas gerai? – pasidomėjo policininkas. – Ar jis nesužeidė jūsų? Gal grasino? – Aš papurčiau galvą. – Kodėl atidarėte duris, panele? Juk taip elgtis