atspalvio lūpų kampučiai nusviro. Jis tikriausiai išprotėjęs, bet tos lūpos vis tiek neįtikėtinai seksualios.
Čia ir buvo bėda. Ir priežastis, kodėl jo draugystės su tokiomis kaip Sara ilgai netrunka. Jų paprasčiausiai nėra ko lyginti su Kloja.
– Tie laikai praėjo, – Saimonas suėmė jos ranką. – Tos merginos tau nė iš tolo neprilygsta, Kloja. Niekada neprilygo.
– Jos pavertė mano gyvenimą pragaru!
– Jos buvo žiaurios, – pritarė Saimonas švelnesniu tonu. – Bet dabar jos nebegali tavo gyvenimo paversti pragaru, nebent pati leisi. Grįžk, stok prieš jas ir parodyk, kiek pasiekei nuo vidurinės mokyklos laikų. Daugeliu dalykų gali didžiuotis.
– Aha, tikrai. – Kloja ištraukė ranką. – Man dvidešimt aštuoneri, aš vieniša, dirbu puse etato ir gyvenu su asocialia kate.
Saimonas mostelėjo ranka.
– Visos katės asocialios. Sakiau, jei nori draugijos, įsigyk šunį.
Mergina sukryžiavo rankas.
– Ar tikrai dabar turi man pamokslauti?
– Atrodo, taip. – Prieš paklausdamas Saimonas luktelėjo. – Ar eisime kartu? Ar dalyvausi su partneriu?
– Partneriu. – Kloja susiraukė, tikriausiai supratusi, ką pasakė, ir nuleido rankas. – Kaip tau tai pavyksta?
– Kas?
– Įkalbėti mane daryti tai, ko visiškai nenoriu?
– Daug metų mokiausi, – atsakė jis.
– Gerai. Kadangi, tavo nuomone, turiu eiti, taip ir bus.
– Dėkui.
– Bet tik todėl, kad žinau, jog antraip niekada man neatleisi. – Kloja nutilo ir išleido ilgą atodūsį.
Abu žinojo, kad ji tik dangstėsi ir buvo dėkinga už postūmį.
– Vieną dieną man padėkosi, – patikino Saimonas.
– Arba amžinai kaltinsiu, kad ilgus metus teks vaikščioti pas psichologą.
– Surizikuosiu. – Saimonas gūžtelėjo pečiais ir vėl įniko į makaronus su sūriu. Skanus patiekalas – viliojo taip pat kaip patempta Klojos lūpa.
Kol Saimonas valgė, ji tylėjo, o tai niekada nebuvo geras ženklas. Tyla reiškė, kad ji galvoja. Tiksliau, rezga planą.
Kaip ir tikėjosi, vos tik jis servetėle nusivalė lūpas, Kloja metė:
– Tu nieko prieš, jei eisiu su kitu, ar ne? Vis tiek galėsime sėdėti drauge. – Jos veidas nušvito. – Ir tu gali eiti su kita. Bus dvigubas pasimatymas. Smagu.
Saimonas nekreipė dėmesio į dilgtelėjimą krūtinėje. Visada pajusdavo tokį skausmą Klojai kalbant apie kitus vyrus. Tiesą sakant, vienas iš argumentų, kurį tą vakarą išsiskiriant metė Sara, buvo tai, ką ji pavadino nesveiku prisirišimu prie tos moters.
Sara ne pirmoji tai prikišo. Ir greičiausiai ne paskutinė. Jis prisirišęs prie Klojos. Ar galėtų būti kitaip? Juodu artimai draugavo nuo vaikystės, palaikė vienas kitą paauglystės gerumo, blogumo ir bjaurumo laikotarpiu. Kartu ištvėrė vidurinę mokyklą, koledžą ir didžiąją dalį trečiojo gyvenimo dešimtmečio. Ji – vienintelis pastovus dalykas jo gyvenime.
– Na? – Susiraukusi Kloja akivaizdžiai laukė atsakymo.
– Kodėl turėčiau prieštarauti? – Net Saimonas girdėjo, kad šiuos žodžius ištarė tuščiai gindamasis. Atsikrenkštė ir nukreipė pokalbį. – Nežinojau, kad su kuo nors susitikinėji.
– Nesusitikinėju. Bet ketinu rasti gražiausią vaikiną, kuriam labiausiai sekasi, netgi jei tektų jam sumokėti, kad eitų su manimi.
Ak, taip. Sraigteliai tikrai sukosi.
– Kloja, tikrai…
Ji pertraukė.
– Taip, tikrai. Noriu, kad Nataša, Feitė ir Tamara vien metusios žvilgsnį į mano gražuolį priseilėtų olimpinio dydžio baseiną.
– Taip, jos gaus ko nusipelniusios, – nutęsė Saimonas.
Nepastebėjusi sarkazmo Kloja linktelėjo.
– Kur ketini susipažinti su tuo Adoniu? – Meldžiu, Dieve, tik ne internete. Saimonas jau dukart atkalbėjo ją nuo draugysčių virtualioje erdvėje.
Mergina šypsojosi pernelyg ryškiai, nors dantys įgavo tokį patį violetinį atspalvį kaip ir lūpos. Saimonas žinojo pakliuvęs į bėdą jai dar nespėjus ištarti:
– Prisimenu, kai paskutinį kartą lankiausi tavo biure, mačiau labai patrauklų vaikiną. Kažkokį Trevorą. Regis, minėjai, kad jis teisininkas, padeda tau tvarkyti kai kurias įmonių susijungimo smulkmenas.
Vaje. Saimonas tikrai nepirš jos su Trevoru arba, kaip jį praminė įmonės moterys, Ponu Karštuoliu. Jis tik džiaugsis, kai pasibaigus susijungimo reikalams galės atleisti tą vyruką. Pasirodžius Trevorui moterys bendrovėje Ford Technology Solutions tapdavo visiškai nedarbingos.
– Ne.
– Prašau. – Kloja sugniaužė kumščius. – Labai prašau!
Jos šypsena, nesvarbu, violetinė ar ne, kone pribaigė Saimoną. Dievaži, dėl tos moters padarytų bet ką, išskyrus žmogžudystę, nors ir tai derybų klausimas. Bet jis įstengė išlikti tvirtas.
– Atsiprašau, Kloja, bet ne.
– Gerai. – Ji linktelėjo. – Suprantu. Na, aš juk niekada nepadariau tau jokios milžiniškos paslaugos.
Jis tegalėjo užgniaužti aimaną, nes šis sąrašas buvo ilgas, o Kloja neabejotinai ketino bet kurią akimirką pradėti vardyti. Saimonas atsiduso ir pasidavė taip elegantiškai kaip žmogus, stumiamas į pražūtį.
– Gerai. Sutinku.
– Ačiū!
– Aš nieko nepažadu.
– Žinau. Aš ir nesitikiu pažadų.
Būtent todėl Saimonas, žinodamas, kad amžinai gailėsis, rimtai tarė:
– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.
Antras skyrius
Kalimas prieš egzaminus
Kitą rytą pabudusi Kloja pamėgino nusiplauti nuo lūpų įsigėrusias vyno dėmes, o tada iškart įsijungė kompiuterį ir surašė, ką reikia nuveikti iki susitikimo.
Šešios savaitės.
Tik tiek ji teturėjo. Laiko mažai… o reikalų daug. Na, nieko tokio. Ji – savęs tobulinimo karalienė. Pakankamai to mokėsi – bute turėjo visą biblioteką knygų ta tema. Reikės įsigyti daugiau, – nusprendė galvodama apie šią savaitę matytą laidą.
Rašydama sąrašą poreikius sudėliojo pirmumo tvarka.
Pirmiausia įgaus geriausią įmanomą fizinę formą. Nuo vėlyvos paauglystės tai įprastas pasižadėjimas kiekvienais naujaisiais metais, tad žinojo, ką reikia daryti. Tačiau laiko iki susitikimo nedaug, taigi reikėjo karinės drausmės – ne vien dietos ir mankštos.
Jei teks atsisakyti ledų, tebūnie. Taip pat mėgstamų apskritų bandelių, makaronų, paguodos maisto ir… išvis maisto. Ji sportuos penkias – ne, septynias – dienas per savaitę. Ir rimtai sportuos. Ne tik apsirengusi sportinį kostiumą sėdės pieno kokteilių bare, apsimesdama ką tik baigusi aerobikos treniruotę. Netgi pasiduos spaudimui ir kartu su Saimonu rytais bėgios Centriniame parke. Jis visada mygo palaikyti draugiją.
Bėgiojimas. Hm.
Žvelgdama