rungtynes.
– Atleisk, sese, bet dabar tavo eilė. – Sara sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Net jei šiandien ir sugriovei mano karjerą, tavęs taip lengvai nepaleisiu. Mėnesio pabaigoje perkraustysime jį pas tave. – Dėl to paties jos ginčijosi dar prieš pusę valandos – ir štai, kuo tai baigėsi. Diana pakėlė artimiausią daiktą ir švystelėjo jį pro langą.
Šįkart Sara nepasidavė. Ji per dažnai nusileisdavo, aukodama savo pačios planus. Diena, kai ji išėjo iš biuro su impulsyviai į krepšį įbruktais Frederiko K bateliais, buvo diena, kai ji nusprendė nustoti būti atsakingąja ir patikimąja. Jei ji nebus tvirta dabar ir nepareikalaus, kad aplinkiniai pasikeistų, reikalai gali niekada nepajudėti, o tai jai nebuvo priimtina.
Išskyrus tai, kad dabar ji buvo pernelyg susirūpinusi tuo prakeiktu batu.
Diana cyptelėjo:
– Bet…
– Ne. Nuspręsta. Daugiau apie tai nekalbėsiu. Jei kada nors rasiu tą batą… – Sara buvo bepradedanti pulti į paniką, kad niekada jo nebepamatys, bet dabar negalėjo apie tai galvoti, nes išprotės. – …iki beprotybės dirbsiu žurnale. Tai – mano didysis šuolis. Tėtis nekenčia vienatvės, pati žinai, koks jis tampa, kai lieka vienas.
– Aš negaliu. Turiu…
Sara atsisuko į seserį. Pro langą skriejančio bato vaizdinys praplaukė prieš akis drauge su ilgais nusivylimų metais. Jos akys sutiko Dianos žvilgsnį.
– Turi šeimą, kuriai tavęs reikia, Diana. Tai – viskas.
– Tu klysti, – tyliu ir žemu balsu atsakė Diana.
Ar Dianai viskas gerai? Pažįstamas jaudulys, kurį ji jautė šitiek metų, kai Dianai buvo daugiau mama nei sesuo, atgijo. Jos savimi pasitikinti gražioji jaunesnioji sesuo retai rodė pažeidžiamumą ar silpnumą. Ji visada buvo, kaip sakė žmonės, ugnies kamuolėlis. Ir vis dėlto atrodė, kad Diana kažkokia melancholiška.
– Diana, ar tau viskas gerai?
Sara ištiesė ranką, bet Diana pakilo, įsidėjo šepetį ir veidrodį į rankinę ir nuėjo link durų.
– Jei tėtis atsikraustytų pas mane, tai būtų katastrofa. Prašau, Sara, leisk jam likti pas tave. Visiems bus lengviau.
Akimirką Sara buvo benusileidžianti. Kad atleistų Dianą nuo nenorimos pareigos. Tada sesuo ištarė žodžius, kurie grąžino Sarai ryžtą:
– Pripažink, Sara, tu esi ta, kuria visi pasikliauja. Tu vienintelė atsakinga šioje šeimoje.
– Nenoriu tokia būti, – tarė Sara, kai sesuo jau buvo tarpduryje. – Daugiau nebe.
Keilebas Luisas padėjo batą ant viršutinės savo spintelės, esančios už stalo, lentynos, grįžo į savo kėdę ir įsispoksojo į ištaigingą raudoną aukštakulnį, kurį rado ryte. Septinto dydžio, aptakių tamsiai raudonų formų, su T formos dirželiu. Daiktas tikrąja to žodžio prasme nukrito iš dangaus, beveik jam į rankas. Koks tai sutapimas?
Jis tikriausiai padirbtas. Juk negalėjo būti itin slaptas visų aptarinėjamos ir laukiamos naujos Frederiko K kolekcijos prototipas. Nuo tada, kai jis atvėrė savo duris, moterys išpirkdavo visas sukneles, palaidines ir sijonus, kuriuos pasiūdavo madingiausias kylantis Bostono dizaineris. Jos valandų valandas stovėdavo eilėje tik tam, kad gautų galimybę nusipirkti kokteilinę suknelę. Beveik sukėlė riaušes praėjusį rudenį per kašmyro megztinių pristatymą.
Frederikas K buvo naujas trokštamiausias žaisliukas mados pramonėje, o LL Dizainas vis bandė jį vytis. Keilebas savo motinos įmonę perėmė kiek daugiau nei prieš metus, kai LL Dizainas buvo populiarumo viršūnėje. Ir iš karto stebėjo, kaip pasirodo Frederikas K, ir vagia jų klientus, vieną po kito, kaip pelė, džiaunanti nuo stalo sūrį.
Tuo metu statymai pakilo. Sunkios ekonominės būklės smūgis, sumažėjusi aukštosios mados paklausa, o dar prisidėjusi konkurencija. Keilebas jau mėnesių mėnesius stengėsi atgaivinti verslą. Bet jam trūko motinos akies moteriškiems drabužiams, todėl viskam, ką sukūrė dizaineriai, trūko tos ypatingos LL Dizaino kibirkštėlės. Keilebas negalėjo pasakyti, ko trūko, bet gaminiai tiesiog nebebuvo tokie pat.
Velnias, viskas pasikeitė nuo tada, kai jis perėmė motinos verslą, užėmęs pareigas, neturėdamas jokios patirties. Tuo metu kito pasirinkimo nebuvo. Vieną dieną Lenora buvo su jais, kitą jau kovėsi dėl savo gyvybės. Be įmonės įkūrėjos darbuotojai puolė į paniką. Vienintelis variantas buvo užimti jos vietą kam nors, kam įmonė rūpėjo taip pat, kaip Lenorai. Tai turėjo būti trumpalaikis sprendimas, kol jis įgalės pasamdyti ką nors vietoj savęs.
Praėjo nemažai laiko, kol Keilebas suprato, kad nesvarbu, kaip jam rūpi įmonės ateitis, to neužteks kompensuoti jo patirties trūkumą, kad įmonė veiktų efektyviai ir pelningai. Jam reikėjo būti protingam ir bent jau nusamdyti naują pagrindinį dizainerį. Bet, įmonės turtui tirpstant, pinigų papildomiems darbuotojams nebeliko. Tuo metu Keilebas manė galįs su tuo susitvarkyti.
Vis dėlto juk tai – tik suknelės ir palaidinės. Nejaugi tai taip sudėtinga?
Ko gero, kad labai sudėtinga, ir visai ne tai, kuo galėtų užsiimti buvęs rinkodaros direktorius. Jis žinojo viską apie tai, kaip parduoti prekes vartotojui, – problema buvo sukurti prekę, kuri vartotojui iš tiesų patiktų.
Pavasario madų šou buvo lemtinga proga LL Dizainui. Reikėjo išsikovoti publikos dėmesį dabar arba užverti dešimtmečius skaičiuojančių mados namų duris. Ir pripažinti, kad jis vienu rankos mostu sugriovė viso savo motinos gyvenimo darbą. Jei ji tik žinotų, kas atsitiko jos įmonei… Na, visa laimė, kad nežino.
Puikiai padirbėjai, Keilebai. Gal tuo pačiu nori susprogdinti ir kokį mažą kaimelį?
– Tai ne… – jo asistentė Marta Nesbaum stabtelėjo prie jo stalo ir ranka užsidengė burną. Jis net negirdėjo moters įeinant – vien tai jau rodė, koks išsiblaškęs jis buvo pastarąsias kelias savaites. Keilebas Luisas, savo buvusioje darbovietėje buvęs itin smulkmeniškas ir pastabus, dabar aiškiai buvo beprarandąs savitvardą. – Ar tai?..
– Gal, – tarė Keilebas. – Jis puikiai atitinka nutekėjusį aprašymą.
– Ar galiu paliesti?
– Marta, tai batelis, ne Žydrosios vilties deimantas.
Marta metė į jį žvilgsnį, sakantį Nieko tu nesupranti.
– Tai ne tik batelis, Keilebai, tai… seksas aukšta pakulne.
Keilebas sukikeno. Jis nesitikėjo, kad jo smarkioji šešiasdešimtmetė asistentė pasakytų ką nors panašaus.
– Moterys ir batai. Kai mokslininkai atras vaistus nuo vėžio ir supras, kaip buvo pastatytas Stonhendžas, esu tikras, jie ims darbuotis prie šios paslapties.
– Iš kur tu jį gavai?
– Kažkas jį pametė.
– Ką turi omenyje? Kažkas jį pametė? Kas taip pasielgtų? – Marta prisimerkė. – Juk tu neįsibrovei į Frederiko K fabriką ir nepavogei jo, tiesa?
Jis nusijuokė.
– Ne, dar nesu toks beviltiškas.
Dar. Bet ar ilgam? LL Dizaine dirbo keturi šimtai žmonių. Keturi šimtai žmonių, kurie juo tikėjo, kuriems reikėjo mokėti paskolas bankui, kurių vaikus reikėjo leisti į koledžus, kuriems reikėjo valgyti. Tai nebuvo tik Lenoros Luis palikimo griūtis, ir tai graužė jį naktimis…
Tai mintis apie visus tuos žmones, stovinčius eilėje prie bedarbio pašalpos. Dėl jo kaltės.
Tūkstantąjį kartą Keilebas svarstė, kokia beprotybė pastūmėjo jį galvoti, kad jam pavyks