butelį, lyg ir nemandagu atsisakyti, juolab numanė, kiek viešbutis įkainoja šampaną, pristatomą į šitokius kambarius mansardoje.
– Prašau, nereikėjo… – lemeno kaip kokia kvaila nesubrendėlė imdama jai siūlomą taurę. Be abejo, nei šis, nei tas kalbėti apie verslo reikalus su šampano taure rankoje ir vilkint vakarinę suknelę, tačiau kitos išeities nebuvo. Be to, tik ataskaitoje nurodyti skaičiai įtikins Aleksį Petrakį. Arba neįtikins.
Jis iškėlė taurę:
– Stin iya sas! Į sveikatą,– išvertė nieko nesuprantančiai merginai
Ji nesmagiai šyptelėjo.
– Aš… aš nekalbu graikiškai. Graikijoje neteko būti.
– Niekada nebuvote Graikijoje? – nustebęs kilstelėjo antakius
– Ne.
Rianos motina nemėgo kelionių į užsienį. Ji buvo laiminga, gyvendama nedideliame name viename iš Oksfordšyro miestelių. Nemėgo ir jūros. Todėl ištekėdama už vyro, apsėsto okeaninių jachtų projektavimo manijos, padarė lemtingą klaidą. Nieko nuostabaus, kad jai gimus, jų santuoka iširo. Tiesa, motina visada kaltino tėvą, kad jis paliko ir žmoną, ir dukrą.
– Reikėtų pamatyti. Tai viena gražiausių šalių Žemėje, – tęsė sukdamas prie sofos. – Gal prisėstumėte?
Ji nedrąsiai prisėdo sofos kamputyje, sušlamindama siaurutę suknelę, ir pasidėjo rankinę su visa vertingąja ataskaita ant čia pat stovinčio žemo staliuko. Aleksis Petrakis ten pat pastatė šampano butelį ir nugrimzdo kitame sofos gale. Ranką su šampano taure atrėmė į sofos atramą, o kitą ištiesė ant pagalvėlių.
Rianą glumino jo rankos artumas. Šis žmogus be paliovos drumstė jos dvasios ramybę, blaškė dėmesį, kurstė keistus pojūčius, netgi vertė kitaip – aštriau pajusti kiekvieną savo kūno dalelę. Ir jį patį.
„Ir kodėl jis ne koks nutukes penkiasdešimtmetis?"– apgailestavo Riana vis dirsčiodama jo pusėn ir dėl to širsdama.
Paskubom gurkštelėjusi šampano, kad apramintų iš krūtinės beiššokančią širdį, ir giliai įkvėpusi, mergina pradėjo:
– Pone Petraki… – pasigirdo silpnas kvėptelėjimas vietoj šalto, santūraus ir dalykiško balso – Aleksis… – ramiai ištarė..
Ji suglumo: kaip čia dabar imsi ir kreipsiesi vardu į tokios stambios verslo imperijos Europoje vadovą? Bent tas jo balsas nekutentų paširdžių…
„Užteks! Tiesiog pasakyk jam, ko čia atėjai!"
– Jums reikėtų apsilankyti Graikijoje. Ten apstu privačių vietų, kurių turistai beveik nelanko. Dabar, pavasarį, ten dieviškai gražu. Užmiestis paskendęs laukinių gėlių žieduose, o vėliau užplūs vasaros karščiai. Jums patiktų, – neskubriai dėstė jis maloniu, ramiu balsu. Tačiau akys… žvilgsnis…Rianai tik suspaudė gerklę…
Ji vis labiau nervinosi ir norėdama atsitokėti, truktelėjo dar šlakelį šampano,. Nors ir atsargiai visą vakarą siurbčiojo, bet gurkšnelis prie gurkšnelio… ir alkoholis jau darė savo: perdaug įsijautusi, Riana klaidingai vertino tai, kas vyksta. Ji svaigo nuo Aleksio Petrakio tamsių, slėpiningų akių, kuriomis jis tyrinėjo jos kūną, tarsi užburta žiūrėjo, kaip laisvai atsilošęs jis sėdėjo, kaip atsainiai kėlė šampano taurę prie lūpų… tokių išraiškingų…Geismingų lūpų…
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.