pečius; ginčas su kliente, kurią turi saugoti, nepadeda sukurti tarpusavio pasitikėjimo, būtino tokiais atvejais. O Betė Bleik atkakliai atsisako juo pasitikėti. Apie tai jis būtinai pasikalbės su Cezariu, kai tik pasitaikys galimybė persimesti žodžiu akis į akį.
– Jei neliksi Argentinoje dėl Navarų, bent pagalvok apie Greisę. Juk ji kitą mėnesį ruošiasi ištekėti už Cezario.
– Oho, smūgis žemiau juostos, Rafaeli, – ironiškai sumurmėjo Betė. – Kai kitaip nepavyksta, apeliuoji į seseriškus jausmus.
Jo šypsena neatrodė atsiprašoma.
– Ar tai veikia?
– Neabejotinai, – nenoriai patvirtino ji.
Rafaelio nenudžiugino liūdnai žvelgiančios akys gražiame veide.
– Jei tave tai paguos, žinok, vos susipažinę Greisė su Cezariu taip pat nuolatos ginčydavosi.
Betės šviesūs antakiai pakilo, rudose akyse šmėstelėjo nuostaba.
– Ir kas?
Šią akimirką ji buvo tokia panaši į savo vyresnįjį brolį, kad Rafaelis vos sulaikė besiveržiantį pašaipų juoką. Kad ir kaip Betė prieštarautų, jos giminystės ryšys su Navarų šeima nepaneigiamas. Šią akimirką ji neabejotinai tikrų tikriausia Navaro!
– Man atrodo, kad Navarų šeima nėra bloga, jeigu Greisė sugebėjo taip greitai juos pamilti, – ramiai pratęsė jis.
Betė suglumo ir pakreipusi galvą kelias sekundes įdėmiai žiūrėjo į jį.
– Tau patinka mano vyresnioji sesuo… – pagaliau pašnibždomis nutęsė ji.
– Žinoma, patinka, – nedvejodamas patvirtino Rafaelis.
Greisė Bleik buvo tokia pat ūmi ir tiesi, kaip ir jos jaunesnioji įvaikinta sesuo, todėl, be abejo, puikiai tiko dažnai despotiškam ir pasipūtusiam Cezariui.
– Dar nesi toks beviltiškas, Rafaeli! – pareiškė pašaipiai nusišypsojusi Betė.
– Kaip turėčiau tai suprasti? – Rafaelis kilstelėjo antakius.
– Kad vis tik labiau priklausai žmonių giminei, o nesi bejausmis robotas, kokiu tave laikiau! – atsikirto ji.
Išgirdęs tokį sąmoningą įžeidimą Rafaelis trūksmingai įkvėpė.
– To jau per daug, Gabriele!
– Ir kas? – Betė pasistengė nereaguoti į tai, kokiu vardu jis, neabejotinai tyčia, ją pavadino. Bent jau šį kartą…
– Neversk manęs įrodinėti, kad nesu robotas!
Betė įdėmiai pažiūrėjo į jį, jai norėjosi (ne pirmą kartą per dieną), kad jo skvarbių mėlynų akių neslėptų tie prakeikti saulės akiniai. Nors neaišku, ar jo žvilgsnis nebus toks pat aštrus kaip ir tonas…
– Ar tai turėtų mane išgąsdinti? – švelniai įgėlė ji.
Ir šįkart net per saulės akinius pajuto aštrų it lazerio spindulys žvilgsnį.
– Yra gerokai daugiau… malonių būdų sutramdyti nepaklusniai moteriai, nei ją gąsdinti.
Betė pajuto per nugarą perbėgant šiurpuliuką. Ne iš baimės, o iš susijaudinimo…
Kaip tik dėl to ji nuolat jautė poreikį prieštarauti šiam vyrui. Dar niekada su jokiu kitu vyru Betė nesijautė taip kaip su Rafaeliu Kordoba. Tas išdidus jo grožis ir raumeningo kūno galia, kuriuos tik išryškina dizainerio tobulai pasiūti kostiumai. Net Rafaelio kvapas – sandalmedžio, citrinų ir sveiko vyriško kūno kvapų mišinys – jaudrino visas jusles. Todėl Betė visada, dar prieš pamatydama, pajusdavo jį esant kambaryje. Koks nemalonus atradimas moteriai, kuri į vyrus reaguodavo šaltai ir santūriai, kol sutiko šį arogantišką argentinietį.
Tiksliau pasakius, Rafaelis Kordoba ją trikdė.
„Sutramdyti nepaklusniai moteriai?“ Betė pašaipiai pažvelgė į jį.
– Ar privalai elgtis kaip neandertalietis?
– Patikėk, nė viena moteris dar nesiskundė dėl… būdų, kuriuos pasirinkdavau jų saugumui užtikrinti. – Jis nusišypsojo santūriai, be ironijos.
Betė galėjo kirsti lažybų, kad nesiskundė! Toks gundantis vyras, apdovanotas ilgomis seksualiomis kojomis, tai dėl ko gi skųstis?
Gana, ji tikrai nenorėjo žinoti apie buvusias Rafaelio moteris.
– Tuo blogiau joms, – su pasibjaurėjimu atkirto Betė ir pasisukusi ant kulniukų dideliais žingsniais nužirgliojo Cezario namų link.
Ji visą laiką jautė, kad Rafaelis seka paskui, atsilikęs per du žingsnius.
Taip pat jautė smulkų dilgčiojimą per visą nugarą; tai vis dėl tų skvarbių mėlynų akių, kurios įdėmiai stebėjo siūbuojančius džinsais aptemptus klubus ir sėdmenis, jai einant priekyje…
Antras skyrius
– Taip…
– Manau, kad mes galime leisti Gab… Betei grįžti į Angliją, jeigu ji to nori, – Cezaris švelniai pertraukė motiną, mėginusią prieštarauti, kai Betė priminė turinti rytoj skristi namo.
Toks jo pritarimas nustebino Betę, nes ji tikėjosi, kad pasipūtėlis Cezaris, kaip ir jo tėvai, prieštaraus jos rytojaus kelionei į Angliją. Galbūt Greisės išmintinga laikysena vis dėlto teigiamai paveikė Cezarį!
– Ačiū, Cezari. – Betė nusišypsojo dėkodama jam, sėdinčiam priešais prie pietų stalo.
Jis linktelėjo ir pridūrė:
– Rafaelis, žinoma, lydės tave.
O, per anksti padėkojo!
– Aš taip nemanau…
– Tu skrisi mano privačiu lėktuvu.
– Liaukis, Cezari! – Betė pasišiaušė paminėjus asmens sargybinį ir privatų lėktuvą. Pasipiktinimas dar išaugo pamačius, kaip vestibiulyje budinčio ir jų besiklausančio Rafaelio Kordobos dailias lūpas išlenkė kandi šypsena. – Aš jau turiu bilietą rytojaus skrydžiui į Angliją.
– Karlosai… – nusiminusi Estera maldaujamai sužiuro į savo vyrą.
– Galbūt tau geriau sutikti su Cezario pasiūlymu, – ramiai tarė Karlosas Navaras.
– Atsiprašau, bet man tai sukeltų nepatogumų, – pasiteisino Betė. – Tikrai nenoriu, o ir nėra reikalo, kad Rafaelis visur mane lydėtų…
– Būk protinga, Bete, – ramiai, bet tvirtai įsiterpė Greisė ir meiliai palietė sesei ranką.
– Aš ir esu protinga. – Betė neabejotinai suprato, kad jos atsakymas greičiau primena užsispyrusio vaiko nei išmintingo žmogaus žodžius. – Niekas daugiau, išskyrus žmones, sėdinčius prie šio stalo, ir Rafaelį… – ji nekantriai dirstelėjo į jį ir pamatė, kad kandi šypsena tapo pajuokiama, – nelaiko manęs Gabriele Navaro.
– Mes tikrai žinome, kad esi Gabrielė, mieloji, – patikino Estera ir šiltai nusišypsojo jai.
Betė nurijo gerklėje sukilusį emocijų gumulą, išvydusi, kokia besąlygiška meile spindi vyresniosios moters akys.
– Taip. Bet jūs juk suprantate, kaip man sunku su tuo susitaikyti.
Vengdama jų žvilgsnių Betė įsispitrijo į pietų stalą. Ji nepajėgė atlaikyti viltimi spindinčių Karloso ir Esteros akių, smerkiančio Cezario ir atjaučiančio Greisės žvilgsnių, ką jau kalbėti apie pašaipą skvarbiose mėlynose Rafaelio akyse, kurių dabar nedengė tamsūs