Milanas. Santuoka iš išskaičiavimo. Jennifer Hayward

Norėčiau turėti tokią odą kaip tavo, – Olivija pasakė Sofijai.

      − Mes jau eisime, – juokdamasi tarė Sofija. – Lažinuosi, kad tas gražuoliukas po dešimties minučių jau sėdės prie šio staliuko. Beje, Olivija, jau seniai nebuvai įsižiūrėjusi jokio vyro.

      Nes ji norėjo bet kokia kaina pabėgti nuo tikrovės… Susikurti visiškai naują tapatybę… Jei ji įsimylėtų, bet kuris vyras galėtų atpažinti tikrąją Oliviją. Kol kas ji to nenori.

      Be to, iki šio vakaro ji dar nebuvo sutikusi vyro, kuris jai patiktų.

      Violeta atsistojo, ant stalelio padėjo kelias monetas. Sofija padarė tą patį.

      − Negalite manęs čia palikti, – nesutiko Olivija.

      − Juk mes gyvename kitoje miesto pusėje, – gudriai išsisuko Violeta. – Be to, jaučiu, jei greitai neišeisime, tas vyrukas mus išprašys pats.

      − Jis gali būti nusikaltėlis, – neatlyžo Olivija. – Einu su jumis.

      − Nusikaltėlis, dėvintis dvidešimt penkių tūkstančių eurų vertės Rolex laikrodį? – sušnibždėjo Violeta. – Netikiu. Mėgaukis vakaru, Olivija. Vėliau paskambink ir viską papasakok.

      Olivija nenorėjo pasilikti ir linksmintis su žaviu nepažįstamuoju. Šį vakarą ji sutiko išeiti į miestą tik todėl, kad troško trumpam užmiršti Džovanį ir gėrimuose paskandinti beprotišką ilgesį. Po senojo Mondelio mirties Olivija jautėsi labai vieniša, netekusi pagrindinio ramsčio. Džovanis ją besąlygiškai rėmė ir išmokė visų mados pasaulio paslapčių. Jei Violeta su Sofija važiuoja namo, Olivijai taip pat metas eiti.

      Violeta su Sofija patraukė į metro stotį. Olivija pradėjo kuistis rankinėje, ieškodama piniginės. Žinoma, ji galėtų pasakyti kavinės savininkui savo pavardę ir išeiti nesumokėjusi, tačiau to būtų gerokai per daug. Juk Džovanis jai leido gyventi prabangiame bute.

      Olivija prikando lūpą ir ištraukė kelias monetas. Jai pavyks. Ji privalo kuo greičiau iš čia sprukti.

      Staiga restorano šviesą užstojo šešėlis. Olivija pastebėjo blizgančius vyriškus batus, tada pakėlė žvilgsnį.

      − Ciao5.

      Iš arčiau vyras atrodė dar patrauklesnis – jo didelės juodos akys žvelgė ypač skvarbiai. Nepažįstamasis buvo labai aukštas – daugiau nei šešių pėdų ūgio. Taip pat tvirto sudėjimo – net per kostiumą išryškėjo jo raumenys. Dieviškas gražuolis.

      − Ar galiu prisėsti? – galantiškai paklausė Rokas.

      − Tiesą sakant, – sumurmėjo Olivija, – noriu važiuoti namo.

      − Juk gali dar trumpam pasilikti? – tarė Rokas ir nusišypsojo. – Stabtelėjau čia išgerti, tačiau visą vakarą negaliu atitraukti nuo tavęs akių. Tu nuostabi.

      Olivija nuraudo, jos širdis ėmė plakti pašėlusiu ritmu. Jautėsi ypač pažeidžiama. Šis vyras žinojo, kaip paveikti moterį. Be to, buvo velniškai patrauklus.

      Olivija prievarta išlemeno:

      − Man reikia eiti… Jau vėlu.

      − Tu tikrai gali pasilikti, – neatitraukdamas akių kalbėjo Rokas. – Devynios valandos vakaro Italijoje nėra vėlus metas. Išgersime po taurę, ir viskas.

      Sveikas protas Olivijai sakė, jog ji turėtų atsistoti ir griežtai atsisakyti. Deja, ji nepajėgė to padaryti. Po akimirkos ji linktelėjo ir paragino nepažįstamąjį prisėsti šalia.