žmogus, ir po kelių savaičių varginančio Frensio dėmesio Greisei patiko vien mintis apie tokį prasiblaškymą.
– Atrodo, kad jis labai… įdomus žmogus, dėde Džordžai, – tyliai patikino ji.
– Gal jis ir yra karo didvyris, – neatlyžo Frensis, – bet sklando gandai, kad nuo tada, kai grįžo į visuomenę, jis tapo paleistuviu ir…
– Pakaks, Frensi, – perspėjamai įsiterpė brolis. – Nepakęsiu, jei šitaip žeminsi mūsų didvyrius karius.
Greisė stebėjo, kaip jaunatviškai gražius Frensio Vinterio bruožus užlieja dar viena pykčio banga.
Jis, be abejonės, labai gražus – žvilgančių auksinių plaukų, žydrų akių, plačių pečių, liekno liemens, raumeningų kojų, apsirengęs juodais vakariniais drabužiais ir baltutėliais marškiniais. Jei tik jo būdas būtų toks pat malonus kaip veidas. Tačiau po ilgos jo viešnagės brolio ir brolienės dvare Vusteršyre ir kur kas trumpesnio apsilankymo naujuosiuose brolio Darijaus namuose Molverne – abu jaunesnieji broliai nesutarė – Greisė suprato, kad Frensis ne tik be galo užsispyręs, bet ir visai neturi humoro jausmo.
Jis, žinoma, netikras dėdės Džordžo brolis ir tai bent iš dalies paaiškina, kodėl Frensis taip skiriasi nuo linksmo vyresnėlio. Penkiasdešimt aštuonerių Džordžas Vinteris yra pirmos buvusio Karlaino hercogo žmonos sūnus; trisdešimt vienų Darijus Vinteris – antros, o dvidešimt penkerių Frensis Vinteris – trečios ir paskutinės žmonos sūnus.
Greisė, sutikusi ir geriau pažinusi visus tris brolius, galėjo tik spėti, kad jie visi atsigimė į savo mamas, nes menkai panėšėjo vienas į kitą. Džordžas buvo šiltas ir draugiškas, Darijus – pasileidęs, o Frensis, kad ir kaip apmaudu, tikras nuoboda.
Vis dėlto taip manydama Greisė elgėsi labai nedėkingai, nes Vinterių šeima jai buvo labai maloni ir svetinga. Pirmuosius devyniolika gyvenimo metų ramiai praleidusi užmiestyje su tėvais Greisė staiga tapo našlaite, kai prieš metus abu tėvai žuvo nuskendus laivui. Jos globėjais tapo mamos sesuo ir svainis, Karlaino hercogas ir hercogienė, be to, hercogas yra ir jos nemenko turto valdytojas iki Greisė ištekės.
Tiesą sakant, pasibaigus Greisės gedulo metams teta užsispyrė, kad dukterėčiai reikia dalyvauti pokylių sezone, todėl jie ir vyko į Londoną, tik šiek tiek anksčiau nei būtina, nes teta prieš prasidedant linksmybėms ketino nupirkti Greisei naujų suknelių. Ji pareiškė, kad kuklus Greisės garderobas, kurį sudarė trys dieninės suknelės ir dvi vakarinės suknios, netiko pokylių sezonui Londone, kurio metu ji visai aukštuomenei bus pristatyta kaip Karlaino hercogų globotinė.
Greisė buvo dėkinga už tetos ir dėdės meilų dėmesį pastaruosius metus. Ji tiesiog norėjo, kad lordas Frensis Vinteris su ja elgtųsi ne taip savininkiškai.
– Vaikystėje Lučianas buvo nepaprastai mielas berniukas, – ilgesingai mintijo teta Margarita. – Ar pameni, kaip gerai jis visada sutarė su Simonu, Karlainai? Kaip juodu kartu lankė Itoną ir Kembridžą, paskui tą pačią dieną įstojo į kariuomenę?
Hercogas ištiesė ranką ir užjaučiamai paplekšnojo žmonai per plaštaką.
– Nagi, nagi, brangioji. Tai, ko nepakeisi, reikia ištverti.
Greisei skaudėjo širdį dėl to, kaip kantriai teta ir dėdė ištvėrė tragišką sūnaus žūtį. Pusbrolį Simoną ji menkai tepažinojo, nes jis buvo vyresnis už ją dešimčia metų, bet prisiminė tokį pat geraširdį ir žavingai draugišką vaikiną, koks buvo jo tėvas.
Keista, kad jį ypatinga draugystė siejo su vyru, kurį dėdė pavadino niūriai gražiu, o Frensis – paleistuviu ir… Ir kuo dar, apimta smalsumo ėmė svarstyti Greisė. Kad ir kas tai būtų, dėdės manymu, toks apibūdinimas netiko nekaltos merginos ausims.
Vis dėlto prasta Frensio nuomonė apie lordą Lučianą Sent Klerą tik dar labiau sužadino Greisės smalsumą.
Lučianas, stovėdamas už durų kambario, kuriame Vinterių šeima laukė jo vakarienės, pavargęs įkvėpė. Per tą pusvalandį, kai išsiskyrė su hercogu, jo savijauta nepagerėjo. Kambariai užeigoje, kaip Karlainas ir teigė, buvo prasti, o Lučiano kambarys, švelniai tariant, buvo labai menkai apstatytas, be to, duryse net nebuvo spynos, kuri apsaugotų jo daiktus, kol jis vakarieniaus apačioje.
Galbūt ne veltui…
Lučianas neturėjo vertingų daiktų, į kuriuos galėtų pasikėsinti vagys – atsitiktiniai ar sąmoningai besisukiojantys aplinkui. Dieną anksčiau išsiuntęs kamerdinerį į Malberio rūmus – Sent Klerų buveinę Glosteršyre ir Lučiano namus pirmuosius aštuoniolika gyvenimo metų, – o pats išjojęs ant žirgo Lučianas gabenosi tik pačius reikalingiausius daiktus. Kaip jau paaiškino hercogui, net neturėjo vakarinių drabužių, tinkamų damų draugijai.
Liaukis vilkinęs tai, kas neišvengiama, Lučianai, – griežtai liepė jis sau. Jam teks vakarieniauti su Karlainais, todėl verčiau kuo greičiau susitikti su likusiais tos šeimos nariais. Juk Margarita Vinter pakankamai maloni, o Frensio Vinterio, net jei jis ir nepakenčiamas, galima nepaisyti. Kaip ir tos pagyvenusios čiauškalės, kurią hercogienė tikriausiai pasikvietė kaip palydovę vykdama į Londoną.
Suimdamas ir pasukdamas durų rankeną jis girdėjo balsus kambaryje. Vienas tų balsų perrėkė kitus, ir Lučianas žodžius išgirdo taip aiškiai, lyg būtų buvęs tame pačiame kambaryje.
– Sakyk ką panorėjęs apie to vyro nuopelnus kare, Džordžai, bet aš prisimenu jį kaip nevaldomą ir nedrausmingą jaunuolį. Be to, kariuomenėje praleisti metai nepakeičia fakto, kad Sent Kleras, grįžęs į mandagią visuomenę, tapo viso labo paleistuviu, todėl yra netinkamas tokių kaip Greisė draugijai… – Frensis Vinteris staiga nutilo, nes Lučianas abejingai įžengė į kambarį.
Greisė ir kiti buvę kambaryje staiga atsisuko į duris, kurias tyliai atidarė nepažįstamas džentelmenas, taip ramiai įėjęs vidun.
Ir dar koks džentelmenas!
Greisei dar neteko matyti tokio aukšto, taip madingai apsirengusio – jis vilkėjo nuostabiai pritaikytą švarką, liemenę ir šviesias kelnes, mūvėjo nublizgintus aulinius, o jo baltutėlių marškinių apykaklę ir rankogalius puošė nėriniai, – tokio aristokratiškai ir niūriai gražaus vyro kaip lordas Lučianas Sent Kleras.
Juk tai ne kas kitas, kaip vyras, kurį Frensis ką tik pavadino paleistuviu, ar ne?
Greisei užgniaužė kvapą, kai ji pakėlusi akis pažvelgė į lordo Lučiano Sent Klero veidą. Jo smakras buvo kampuotas, lūpos ciniškai suspaustos, o tiesi nosis leidosi tarp tamsiausių, juodžiausių, skvarbiausių akių, kokias tik Greisei teko regėti.
Tos akys šaltai sutiko jos apstulbusį žvilgsnį, ir vyras arogantiškai kilstelėjo tamsų antakį.
Greisė paskubomis nusuko akis nuo pašaipaus žvilgsnio, tačiau spėjo pastebėti, kad Lučiano poilgiai banguoti plaukai buvo beveik tokie pat tamsūs kaip tos įdėmios juodos akys, kurios prieš kelias sekundes taip pašaipiai į ją žvelgė.
– Pertraukiau tave, Vinteri, – tyliu balsu įžūliai prabilo Lučianas. – Ką sakei?..
Greisė pajuto, kaip stuburu nubėgo šiurpas išgirdus už to malonaus balso slypintį perspėjimą, ir iš nukaitusių Frensio skruostų suprato, kad jis taip pat pajuto pavojų, kuriuo spinduliavo vyresnysis vyras. Lordas Lučianas Sent Kleras kariuomenėje savo vyrus tikriausiai baugino.
Frensis nenatūraliai nusišypsojo.
– Nieko svarbaus, Sent Klerai, – ryžtingai atrėmė jis. – Be abejo, pažįsti mano brolienę Karlaino hercogienę? – mandagiai pridūrė jis.
– Jūsų malonybe. – Lučianas Sent Kleras žengęs priekin suėmė hercogienės ranką ir priglaudė prie lūpų.
– O