Pirmas skyrius
Violeta Tendė iš gyvenimo tikėjosi vieno – vietos, kurią galėtų vadinti namais. Savo, o ne globos namais, kuriuose užaugo ji pati ir nesuskaitoma galybė vaikų. Norėjo namų, kuriuos turi kaip senų filmų veikėjai: baltai apkaltomis sienomis, juodomis langinėmis ir dideliais kiemą gaubiančiais klevais. Ir būtinai su tvora. Ir didele veranda, atitverta pinta tvorele, – ten ji galėtų iš naujo perskaityti visas vaikystėje pamėgtas knygas: Džeinę Eir, Džudės Blum knygas, Lesė grįžta ir Luizos Mei Alkot kūrinius. Bet ji turėtų savo knygų, o ne pasiskolintų savaitei iš bibliotekos.
Rožių ir alyvų krūmai augtų vešlūs, ir gardus aromatas sklistų aplink namą, ryto rūkas zigzagais suktųsi virš kamino, o vijoklis nuo pakraigės leistųsi ant užpakalinės verandos sienelės. Ji nertų plonus megztinius ir keptų linksmus pyragėlius, ir prisidurtų pragyvenimui. Gyventų, leistų sau gyventi ir džiaugtųsi atsiskyrėlišku gyvenimu.
Niekada neužgautų jokios kitos gyvos sielos. Ramus ir tyras gyvenimas mielame erdviame namelyje, kuris priklausytų tik jai, buvo tai, ko troško Violeta Tendė.
Todėl ji ir parašė brangios aukštos klasės prostitutės memuarus.
Na, Violeta niekada nebuvo gerai mokama prostitutė, skirta aukštuomenės atstovams ar panašiai. Ir memuarai nebuvo panašūs į memuarus, tai buvo romanas, parašytas ir skaitomas kaip tikra istorija. Ji pastebėjo, kad tokį stilių vis labiau pamėgsta skaitytojai, taip pat ir jos auditorija. Leidyklos Rockcastle redaktorę Greisę Ledbeter tiesiog pribloškė Violetos istorija: pasikvietusi rašytoją pasitarti dėl knygos kainos ji pasakė, kad, jei Violetos nepažinotų, būtų tikrai pamaniusi, jog autorė yra prostitutė, o parašytas romanas – žodį romanas Greisė pabrėžė – pasakoja apie tikrus išgyvenimus.
Tiesą pasakius, – Violeta tik dabar apie tai susimąstė, – Greisė nesiliovė kalbėti apie romaną taip, lyg dvejotų, ar jis tikrai išgalvotas.
Net ir dabar, kai Violeta pasirašė sutartį dėl pabaigto rankraščio ir kai knyga išleista, Greisė ir toliau klausinėjo visokiausių dalykų, pavyzdžiui: Ar Princesės apartamentai Ambasadoriaus viešbutyje Čikagoje tikrai leidžia pasijusti princese, kai guli ant lovos įsmeigusi akis į freskas ant lubų?
Na… Iš kur Violeta gali žinoti? Tik vieną kartą matė Princesės apartamentus Ambasadoriuje, nes dirbo ten kambarių tvarkytoja ir keitė patalynę. O kai tai primindavo Greisei, šioji atsakydavo:
– Ach… Taaaip… Žiiiinoma… Tu dirbai kambarių tvarkytoja, o ne… Na, žinai.
Tik redaktorės reakcija nebuvo tokia įtikinama, kokia būtų patikusi Violetai.
Be to, vieną kartą Greisė paklausė, ar restorane Chez Alain karšto kumpio ir sūrio sumuštinis su grybų padažu trims dienoms galėtų pasotinti žmogų, kaip tvirtinama penkių žvaigždučių restorano aprašyme.
Bet iš kur Violetai žinoti? Chez Alain karšto kumpio ir sūrio sumuštinio su grybų padažu ji ragavo dirbdama kambarine, nes kiekvienąkart, keičiant valgiaraštį, tarnautojams būdavo leidžiama paragauti kąsnio ar dviejų naujojo patiekalo. Bet kai tik ji apie tai primindavo Greisei, ši atsakydavo:
– Ach… Taaaip… Žiiinoma… Tu dirbai kambarine, o ne… Na, žinai.
Tik redaktorės reakcija nebuvo tokia įtikinama, kokia būtų patikusi Violetai.
Na ir kas? Buvo aišku, kad Greisė klausinėja tokių dalykų tik todėl, kad yra susižavėjusi išgalvota proza. Pasiseks, jei skaitytojai reaguos panašiai ir knyga pakils į New York Times perkamiausių leidinių sąrašo viršūnę, Violeta užsidirbs pakankamai pinigų ir nusipirks mažą jaukų Normano Rokvelo stiliaus namelį Čikagos priemiestyje, nes seniai apie tai svajoja.
Pirmasis avansas už knygą buvo kuklokas, bet dėkui vadovaujančiajam Greisės redaktoriui, kuris peržiūrėjo rankraštį ir padidino knygos spausdinimo tiražą, pakeitė pavadinimą į Aukštakulniai, seksas ir šampanas. O varge! ir įtikino Violetą pasirašyti slapyvardžiu, kuris skambėjo daug pikantiškiau nei tikrasis vardas. Reiven Frenš. Nors Violeta dėl slapyvardžio dvejojo, galiausiai nusileido, ir buvo pasiekta stulbinamo rezultato. Pirmą pardavimo savaitę Aukštakulniai atsirado dvidešimt devintoje sąrašo vietoje, tiražas buvo pakartotas. Kitą savaitę romanas pašoko dar per keturias vietas. Tada jis buvo pasiruošęs pasiekti populiariausiųjų penkioliktuką ir išleistas trečiąkart. Tikėtasi, kad ateinančiomis savaitėmis jis užkops dar aukščiau.
Todėl Violeta Tendė-Reiven Frenš saulėtą spalio popietę sėdėjo Mičigano aveniu knygyne prie stalo, ant kurio gulėjo šūsnis jos romano kopijų. Todėl ji spoksojo į nepaprastas mėlynas akis, kokių jai dar neteko matyti ir kurios priklausė pačiam žaviausiam vyriškiui, kokį tik kada nors buvo sutikusi. Jis sėdėjo paskutinėje eilėje ir neatitraukė nuo jos mėlynų akių nuo tada, kai tik atsisėdo. Įdėmus žvilgsnis – nesakytum, kad nemalonus, gal veikiau patrauklus, – vertė ją jaustis šiek tiek nepatogiai.
Vyriškis atrodė toks rimtas… Jis svaigino… Ir žavėjo. Ir, Viešpatie, buvo tikras milžinas. Net ir sėdėdamas, buvo visa galva aukštesnis už visas moteris, už daugumą vyrų, kurie sėdėjo salėje, o jo pečiai uždengė kėdės atlošą. Plaukai buvo juodesni nei jos. Violetos krito žemiau pečių, o jo buvo dailiai nukirpti. Ir tos akys… Šviesios, kone permatomai mėlynos, jų skaidrumas ir ilgų tamsių blakstienų apvadas stebino. Nors buvo šeštadienis, jis vilkėjo tamsiu kostiumu ir išsiskyrė iš minios.
Net Violeta-Reiven vilkėjo kasdienius drabužius, kuriuos jai išrinko Rockcastle skirta vadybininkė. Marija patarinėjo Violetai dėl menkiausio mados vėjelio dvelktelėjimo, susijusio su rašytojos asmenybe. Šiandien Violeta vilkėjo juodomis kelnėmis ir juoda palaidine V formos iškirpte ir trijų ketvirčių rankovėmis, avėjo aukštakulnius su juostelėmis. Jos apranga buvo iš geriausių madingų moteriškų drabužių parduotuvių, nes Violeta Tendė… oi, Reiven Frenš, turi atrodyti kaip sėkmės sulaukusi rašytoja, kokia ir troško būti.
Žinoma, Violeta negalėjo įsigyti drabužių su garsiomis etiketėmis, kokių reikėjo Reiven. Laimei, Marija surado parduotuvėlę Mičigano aveniu, kuri trumpam nuomojo madingiausius drabužius ir prabangius papuošalus čikagietėms trokštančioms apsimesti, kad priklauso aukštuomenei. Šiandien Violeta, o gal geriau – Reiven išsirinko Prada drabužėlius ir Stiuarto Vaitsmano aukštakulnius. Prie viso derinuko Marija pridėjo akinamą Ritani papuošalų rinkinį: pakabutį, auskarus ir apyrankę, puoštus rinktiniais deimantais ir ametistais, derančiais prie violetinių Violetos akių.
Tikrasis jos vardas – kaip apgailėtina – buvo Kendė. Kendė Tendė. Vienintelis pažeminimas, už kurį turėtų būti dėkinga motinai, palikusiai trimetę mergaitę išparduotuvėje, prie sportinio Smurfės megztinuko prisegusi raštelį, kuriame buvo parašiusi, kad mergaitė yra sunkus vaikas, kurio niekas niekada negalės pamilti.
Bet visa tai, kas nutiko prieš dvidešimt devynerius metus, jau praeitis. Dabar Violeta galvojo apie ateitį vijokliais apaugusiame namelyje, kur ji mėgausis visokeriopa vienatve – šuniška, katiniška, arkliška ar dar kokia, – jai buvo tas pat. Vieną dieną ji netgi galėtų įsivaikinti pamestinuką. Bet tik jei būtų tikra, kad vaikai, kuriais ji rūpinsis, gyvens tik su ja ir niekada nebus mėtomi ir vėtomi iš vienos vietos į kitą taip, kaip buvo jai. Jie galės susirasti draugų, kurių iš jų niekas neatims – ne taip, kaip iš jos. Jie galės puoselėti jausmus, kurie nebus tik paviršutiniai, o ji pati niekada negalėjo to patirti.
Kažkodėl jos dėmesį vėl patraukė tas mėlynakis iš paskutiniosios eilės. Jis tebespoksojo į ją. Įtemptai. Pribloškiamai. Žaviai. Jis nepanėšėjo į tuos, kurie galėtų skaityti jos romaną. Iš tiesų jis buvo panašus į vyrą, kuris galėtų būti knygos herojus – tikriausiai vienas prasimanytųjų pagrindinės veikėjos klientų. Kiekvienas veikėjas buvo sukurtas pagal buvusius Violetos darbo klientus ar vadovus. Turtingas. Toks, kuriam sekasi. Galingas. Jos veikėjai buvo tokie, kuriems rūpi jų išvaizda, geras vardas ir padėtis ne tik versle, bet ir visuomenėje – labiau nei kas nors kitas, labiau nei kiti žmonės.
Jai šiaip taip pavyko atplėšti akis nuo vyriškio ir pasisukti į atėjusiuosius paklausyti jos kalbos apie knygą ir laukiančius autorės parašo. Tikrosios jos romano skaitytojos – daugiausia moterys. Jos buvo sužavėtos