žandikauliai virptelėjo, tarsi jis būtų atsikandęs ko nors šlykštaus.
– O kaip dėl Gonzo?
Majai suspaudė širdį nuo minties, kad reikės atsisveikinti su šuneliu, kurį atsivežė čia dar visai mažytį. Tačiau Londone butuose neleidžiama laikyti jokių gyvūnų, be to, ji žinojo, kad bet kokiu atveju skalikas pasiilgs Džordžijaus. Šiaip ar taip, šuo elgėsi kaip sunkus vaikas nuo tada, kai jie išsiskyrė.
– Nutariau, kad jam geriau bus likti pas tave.
Džordžijus patempė viršutinę lūpą.
– Štai ir grįžome į pradinį tašką. Ištisas savaites ginčijaisi, kas turėtų rūpintis augintiniu. Jau buvau besikreipiąs į savo advokatą dėl priežiūros nustatymo.
Maja gūžtelėjo pečiais apsimesdama, kad jai nesvarbu.
– Manau, kad šuo pamirš mane, kai tik persikraustys į naujai suremontuotą vilą, – atsakė ji. – Beje, kada grįžti atgal?
Džordžijus perbraukė plaukus delnu, ir nuo šio gesto Majos širdelė vėl suspurdėjo. Ji pastebėjo, kad pastaruoju metu daug mąstė apie jo manieras: kaip santūriai jis šypsosi, jei ne viskas gyvenime klostosi gerai, kaip giliai susimąstęs suraukia antakius, kaip reikšmingai spindi patamsėjusios akys, kai nori mylėtis. Maja nuvijo šalin įkyrią ir perdėm erotišką mintį.
– Dar nežinau. Manau, kad po savaitės ar dviejų, – atsakė jis. – Dažytojai dar ne viską pabaigė. Kai kurie gaminiai vėluoja, užuolaidos, dar šis tas.
Maja nenorėjo prisiminti, kaip rinkosi spalvas ir audinius visiems kambariams. Tai darė su didžiausiu entuziazmu ir ateities viltimis. Išgirdusi apie vilos atnaujinimą, pristatant kambarių ir griaunant sienas bei perplanuojant sodą, Maja susigūžė nuo minties, kad Džordžijus nori atsikratyti visko, kas primintų bendrą jų gyvenimą. Be to, ją žeidė mintis, kad vieną dieną tuose kambariuose bėgios jo ir kitos moters vaikai. Maja atminė, kaip su meile puošė vaiko kambarį, kai pastojo pirmą kartą. Bet po penkerių metų lūkesčiams išblėsus, ji nedrįso net praverti jo durų.
– Kada išvažiuoji? – užsitęsus tylai paklausė Džordžijus.
Maja susikaupė, kad pažvelgtų jam į akis.
– Kitą pirmadienį.
– Ar ne per greitai? Maniau, kad jau seniai apsisprendei negrįžti prie mokytojos darbo. Ar taip nori visiems parodyti, kad per mažai tau moku po skyrybų?
– Džordžijau, man nesvarbu, ką galvoja žmonės. Noriu toliau dirbti mokytoja, nes turiu galvą ant pečių ir galiu būti naudinga. Niekada nebuvau iš tų moterų, kurios tik dengia stalus. Apskritai neturėjau atsisakyti savo karjeros. Nesuprantu, ką tuo metu galvojau.
Džordžijus nenuleido nuo jos tamsių neįžvelgiamų akių.
– Atrodai gana patenkinta dėl naujų savo planų, – tarė jis. – Sakei, kad tau karjera nėra tokia svarbi kaip manoji. Griebeisi progos tapti labai užimta žmona.
Maja mintyse susigūžė prisiminusi, kokia romantiška ir kupina iliuzijų tada buvo. Nors nė akimirką nepagalvojo, jog tuokiasi iš meilės, tačiau laukė, kada tai įvyks. Džordžijus ją vedė labiau iš tradicijos ir dėl šeimos lūkesčių. Jam jau buvo trisdešimt metų ir pagal Sabatinių paveldėjimo tradicijas jam reikėjo žmonos ir įpėdinio. Išrinktasis apibėrė ją deimantais ir ji apsikvailino, nes patikėjo pasaka, kurioje vieną dieną juodu taps laimingi amžinai. Kokia jaunutė ir naivi ji tada buvo! Tik dvidešimt dvejų, vos baigusi universitetą, įsimylėjo per pirmą kelionę į užsienį. Majai prireikė penkerių širdį draskančių metų, kol pagaliau subrendo ir suprato, kad ne visos pasakos baigiasi laimingai.
– Žiūrėjau į gyvenimą pro rožinius akinius. Pinigai, garbė, prabangūs viešbučiai, vilos ir egzotiškos atostogos. Kuri mergina galėtų viso to atsisakyti?
Džordžijus suraukė antakius ir nuo įtampos jo lūpų kamputyje išryškėjo gumbelis.
– Jei bent akimirką pagalvojai, kad gausi pusę to, kas priklauso man, tai labai suklydai, – įgėlė jis. – Man nesvarbu, jei teisininkams prireiktų ir dešimtmečio tąsytis teismuose, nepersistengsiu dėl tavęs.
Maja pakėlė galvą. Visada taip būdavo dėl pinigų. Ji buvo dar vienas verslo sandoris ir skaudus kaip votis, nes jam nepasisekė. Tiesa ta, kad susimovė jie abu. Ji nesuteikė jam laimės daugiau, nei jis – jai. Pinigai trumpam palengvino gyvenimą, bet buvo tik vienas ateities kelias – išsiskirti.
– Tik užvilkinsi skyrybas, – tarė ji. – Šiaip ar taip, man daug nereikia.
Džordžijus šnirpštelėjo.
– Nereikia? Nagi, Maja. Tu juk nori Beladžo vilos? Ji priklauso mano giminei jau septynias kartas. Mūsų šeimai ji neįkainojama. Suprantu, kodėl tu nori atimti ją iš mūsų.
Maja puolė gintis.
– Ją reikėjo parduoti jau prieš kelerius metus. Viloje lankėmės tik vieną kartą, ir visą laiką elgeisi ten tarsi liūtas narve. Abu broliai jau mėnesių mėnesius ten nesirodo, o motina per visą mudviejų santuoką nė karto nebuvo ten kojos įkėlusi. Daugiau laiko ji stovi tuščia, išskyrus ten dirbantį personalą. Taip tiesiog nepadoru švaistytis.
Jis nusuko nuo jos akis. Maja žinojo, kad taip ir bus. Džordžijus kategoriškai atsisakė kalbėtis apie tragišką įvykį, atsitikusį vaikystėje, ir kiekvieną kartą, kai ji bandydavo pradėti kalbą apie jo mažosios sesutės mirtį, jis tarsi pasistatydavo neperšaunamą sieną. Majai nepatiko, kai jis užsisklęsdavo. Ji negalėjo pakęsti, kad turi jaustis neverta žinoti, ką vyras išgyvena net dėl paprasčiausių dalykų. Viskas, ko jis norėjo, kad ji būtų popierine žmona, pasigrožėtinu objektu, ant kurio gali padėti savo ranką ir kad darys viską, ko tikimasi iš žmonos, viską, išskyrus atverti užrakintas savo širdies paslaptis ir skaudulius.
Nusisukęs jis mindžikavo pirmyn ir atgal, gniaužydamas kumščius.
– Vieną dieną motina gali panorėti sugrįžti į vilą, – atsakė jis. – Ir, kol tai įvyks, vila nebus parduodama.
Maja įsigeidė jam įgelti.
– Ar ketini artimiausiu metu ten važiuoti? – paklausė ji. – Kiek laiko nesi ten buvęs, Džordžijau? Dvejus, trejus metus, o gal ketverius?
Jis pažvelgė į ją. Vyro akyse degė įkarštis, atkaklumas ir nenusakomas pavojus.
– Nespausk manęs, Maja. Vilos tu negausi. Be to, Luka ir Brontė greičiausiai apsigyvens joje po vestuvių. Vila būtų idealiausia vieta Elai praleisti vaikystę.
Maja sukando dantis prisiminusi, kaip Luka prieš kelias savaites šeimai pristatė tamsiaplaukę mėlynakę tik pradedančią vaikščioti mergytę. Brontę, savo draugę iš Australijos, neseniai tapusią jo žmona, Luka sutiko Londone prieš dvejus metus. Prieš sužinodamas, kad moteris laukiasi jo kūdikio, Luka buvo su ja nutraukęs santykius. Jųdviejų santykių atnaujinimas ir vedybos buvo romantiškiausias, bet ir labiausiai Mają įskaudinęs įvykis, kurio liudytoja ji buvo.
Gražutės mažosios Elos dalyvavimas vestuvėse buvo kankinantis priminimas, kad ji nesugebėjo išnešioti paveldėtojo. Maja svarstė, kodėl po vestuvių pobūvio ji pasielgė taip kvailai ir beatodairiškai. Tuo metu jautėsi emociškai išsekusi, beviltiškai vieniša ir prislėgta, iširus jos pačios santuokai, todėl ir pasidavė Džordžijui, vos tik pasivaišino jo pasiūlytu gėrimu.
Pirmoji jos klaida buvo grįžti atgal į Sabatinių viešbutį Milane, kur vyko pokylis. Antra, jai nereikėjo leistis bučiuojamai. Ir trečia… Taigi, jai baisiai gėda, kad puolė vyrui į glėbį. Ji elgėsi tarsi kekšė, ir, kai viskas buvo baigta, Džordžijus tiesiog pasitraukė, lyg būtų atsilyginęs už paslaugas kaip gatvės plaštakei.
– Džordžijau,