Tegul bus taip!. Vykintė Vitaitė

ir žinojau! Vargšai vaikai jau laukia. Sustips į ragą, kol atpėdinsim! Sakiau, judinkitės! – pradeda putoti Živilė, vos tik mes, kosminiu greičiu įveikusios senamiestį, nužengiame ant Katedros aikštės plokščių. Monumentalių marmuro plokščių, menančių nesenus gerus laikus, kai ne tik merai lobo, bet dar ir miestui nubyrėdavo.

      – Užteks mus gainioti! – atkerta Miglė. – Pa rodyk bent vieną, kas tokioje jaunystėje sušalo. Ir dar nemirtingoje pasimatymų vietoje – prie taip šauniai styrančios varpinės.

      – Ko dabar rėkaujate šventoriuje! – sudraudžia Gabija. – Tuojau visą prakartėlę ant kojų sukelsite.

      – Kur matai šventorių? – kandžiai pasidomi Miglė, apmetusi išraiškingu žvilgsniu žalsvai geltonos šviesos tvindomą neįprastai tuščią aikštės erdvę. – Kiek žinau, šventoriai būna anapus tvoros. O čia jos nė ženklo.

      – Baik, Migele, kas tau sakė, kad tarp dangaus ir žemės būtinai reikia tvoros, – šypteli Liūnė. – Juk mes gyvename šalyje, kurios vardas pirmą kartą buvo paminėtas todėl, kad būrelis vyrų nugalabijo vieną iš gausių ganytojų. Tada linksmai sau dainuodami patraukė namo. Jeigu ne jie, šventųjų sąraše dabar būtų vienu mažiau.

      – Eik jau. Rimtai dainavo? – pagyvėja Miglė. – Įdomu ką…

      – Sugalvok pati, – kilniaširdiškai siūlo Liūnė, mūsų diplomuota istorikė. – Analai tai nutyli.

      – Kokius niekus čia malate? – neištveria Živilė. – Dar betrūksta, kad Grasė pradėtų savo išvedžiojimus apie Gediminą.

      – O ką, ir pradėsiu! – kaipmat atsiliepiu. – Sakiau ir sakysiu, kad būta Lietuvoje bent vieno tikro vyro, kuris ne klasta ir tuštybe, bet pakanta ir išmintimi vadovavosi. Už tai dėkingi ainiai išstatė jį visuotinei pajuokai – aklą, bejėgį, pasimetusį rūke ir laike.

      – O tu norėtum didingo karžygio ant monumentalaus pjedestalo, stačiu falu skrodžiančio visatą? – įgelia Miglė.

      – Ne didingumas ir fališkumas – esmė, – suirztu, kad Migelė mėgina primesti savo idealus. – Mano galva, Gediminas turėjo tapti jungtimi tarp to, kas buvo, yra ir bus mūsiškumas…

      – Iš kur rovei tokį žodį? – nutraukia mane Miglė. – Gal norėjai pasakyti masiškumas?

      – Liaukis, Migele, puikiai supranti, apie ką ji kalba, – netenka kantrybės ir Liūnė. – Kai nelieka tikrų jungčių, tarp patriotizmo ir idiotizmo atsiranda lygybės ženklas. O šalia Katedros – Valdovų rūmai. Bet geriau pasakykite, kodėl mes šįkart taip nusižengiame savo vakarėlių taisyklei.

      – Kokiai taisyklei? – suklūsta Gabija. – Primink.

      – Kalbėti ne apie vyrus, bet su vyrais, – vylingai sako Liūnė.

      – Ai, kad vis tiek paskutiniu metu dažniau išeina „apie“ negu „su“, – konstatuoja Gabija.

      – Neužmirškite: pirmiausia mūsų laukia pokalbis su šąlančiais vaikais, – įkiša trigrašį nenumaldoma Živilė.

      Laimei, šąlantys vaikai, o tiksliau dvi tikrų tikriausios panelės, pasitinka mus švytinčiais veidais, tarsi geležėlę radusios. Ir didysis Živilės rūpestingumas bent šįkart pasirodo niekam nereikalingas. Kita vertus, argi galima ją kaltinti dėl to, kad šitiek metų išdirbusi terapeute iš pradžių poliklinikoje, paskui ligoninėje ir privačioje klinikoje, vis dar neatprato sukti gal- vosdėlvisųsveikatosirgerovės. Netikdėldraugių vaikų ir vyrų, giminaičių bičiulių ir bendradarbių, kaimynų tėvų ir tetų… Bet ir iki žemės graibymo nusigėrusių paauglių Vingio par- ko koncerte. Už širdies susiėmusių senučių, mėšlungiškai gaudančių orą ant suoliuko troleibuso stotelėje. Sumuštų vyriokų, springstančių keiksmais ir krauju tamsiame skersgatvyje.

      – Labas, mergaitės! – darniu duetu pragysta Jarda su Gabriele. Kai prieš porą trejetą metų pradėjo mus taip vadinti, nežinojome juoktis ar pykti. Bet galiausiai nusprendėme, kad „mergaitės“ vis dėlto geriau už „tetas“. Juk nesiūlysi tituluoti savęs sena kabykla…

      – Sveikos, sveikos, – atsiliepia Miglė ir, nužvelgusi dukrą nuo galvos iki kojų, nelabai ką gera žadančiu balsu priduria: – Jardute, vaikeli, savo žavesiu šiandien galėtum net rupūžę išvilioti iš medžio.

      – Taigi, ir išviliojo! – džiugiai patvirtina Gabrielė, aiškiai, mėgindama nukreipti kalbą. – Ne vieną, net keletą rupūžėnų.

      – Nepyk, mama, – krestelėjusi kupetą juodų garbanų pasiduoda Jarda, bet kaipmat išplėtusi drėgnas rudas veršiukės akis priduria: – Pati sakei: laimės valanda – šventas reikalas!

      Pastaraisiais metais laimės valanda Miglės ir Jardos namuose reiškia, kad ta, kuri rytą pirmoji atsikelia, įgyja teisę rinktis kurį tik nori drabužį iš, regis, bedugnės sieninės spintos. Aišku kaip dieną, kad Jarda šįkart buvo pirmesnė. Spėjo nukosėti ne tik mėgstamiausią mamos butelinės spalvos taftos sijoną, avietinius aulinukus, bet ir ilgo plauko puskailinius. Masyvūs sidabro auskarai su agatais irgi ne kieno kito, o Migelės.

      – Tai ar sumąstėte, kur mus vesitės? – negaišdama laiko klausia Živilė.

      – Taip, – akimirksniu atsiliepia Jarda, tarsi tik ir būtų laukusi šio klausimo. – Į „Trečią brolį“.

      – Še tai tau! – net lošteli Živilė. – Kada spėjote su mama susitarti?

      – Nieko mes nesitarėme! – atremia, regis, ne mažiau nustebusi Miglė.

      – Vis užmirštu, kad rašytnamio kavinė dabar taip vadinasi, – įsiterpiu aš.

      – Jokio „Trečio brolio“, panelytės. Mums nereikia to, ką ir taip puikiai pažįstame, – rėžia Živilė.

      – Kaip nereikia?! – įsikarščiavusi sušunka Jarda ir, susižvalgiusi su Gabriele, užbaigia: – Turime ten eiti!

      – Ką reiškia „turime“?! – grėsmingai pasidomi Miglė, regis, užmiršusi, kad ne taip seniai pati visomis išgalėmis tenai veržėsi. – Kas čia per žvalgymaisi? Nagi, klokite, ką dabar rezgate, nenaudėlės!