vieną akį.
– Tu irgi gydytojas. Kodėl tau taip nenutinka?
– Stengiuosi neiti į pasimatymą su ta pačia moterimi du kartus, – paaiškino Maksas. – Taip neduodu progos iškilti panašiems klausimams.
– Maksai, elgiesi kaip subrendęs vyras. – Aleksas vėl užsimerkė. – O dabar eik. Nors kartą čia ramu ir man reikia pamiegoti.
Maksas pakėlė skardinę prie lūpų.
– Vaikeli, šiandien paskutinė diena prieš stuktelint tavo trisdešimtmečiui. Kaip jautiesi pasenęs?
– Gal tu man pasakytum, – atkirto Aleksas. – Tau prieš akis keturiasdešimtmetis.
– Trisdešimt šešeri – dar ne keturiasdešimt, – išdidžiai atšovė Maksas. – O tau plaukai nuslinks anksčiau nei man. Net iš čia matau, kad prie kaktos jau retėja. – Jis susivertė likusią pusę skardinės alaus.
– Tik nesakyk, kad dabar vizituoji.
– Baigiau prieš valandą. – Maksas įmetė skardinę į netoliese stovinčią šiukšliadėžę ir susmuko, kiek tai įmanoma, ant plastikinės kėdės. – Greitai baigsi?
– Po trijų valandų. Eik lauk.
– Pasiruošęs rytdienai?
– Juk tai mano gimtadienis, – neatsimerkdamas atšovė Aleksas. – Ne aš turiu ruoštis, o kiti. Pavyzdžiui, tu. Eik, nupirk brangią dovaną. Juk daug uždirbi.
– Taigi, – patvirtino Maksas, – ir žinai kodėl.
Aleksas suvaitojo ir nusigręžė nuo brolio. Šis pašoko nuo kėdės gaudyti ant žemės slystančių skardinių.
– Ei! – perspėjo Maksas. – Jei taip nori, ir toliau venk tikrovės, tik neišpilk alaus.
Aleksas neatsigręžė.
– Aš vengiu ne tikrovės, o tavęs. Eik lauk.
– Bičiuli, aš ir esu tikrovė, – pareiškė Maksas ir Aleksas išgirdo, kaip sugirgždėjo plastikinė kėdė, kai brolis ant jos klestelėjo, paskui dunkstelėjo ant žemės dedamos skardinės. – Ką tik buvau sutikęs tėtį. Jis ieškojo tavęs.
Aleksas vėl suvaitojo.
Makso balse pasigirdo užuojauta.
– Taip, suprantu. Jis nori rytoj su tavimi pavakarieniauti.
– Ne, – paprieštaravo Aleksas.
– Pasakiau, kad sutinki. Velniai rautų, vis tiek nepavyktų išsisukti. Tėvas nori, kad susitiktum su juo septintą vakaro „The Levee“ restorane. Pradėsite nuo gėrimų.
– Po galais, – Aleksas atsivertė ant nugaros ir įsistebeilijo į dėmėtas akustines lubas. – Galėjai pasakyti jam, kad sunegalavau. Arba kad nustatei man kokią nors šlykščią užkrečiamąją ligą.
– Aš ginekologas, – priminė Maksas. – Ką turėjau pasakyti? Negali vakarieniauti, nes tau makšties uždegimas?
– Manai, būtų nepatikėjęs?
– Taip, – atsakė Maksas. – Sutikau jį darbe, tad buvo blaivas.
– Puiku. Kaip tik to ir troškau per gimtadienį – įgrūsti senuką į taksi vidurnaktį.
– Aš tuo pasirūpinau, – paguodė Maksas. – Pasakiau, kad mes laisvi tik iki devynių. Tėvas suprato.
Aleksas nutvilkė brolį žvilgsniu.
– Taigi grūsiu jį į taksi devintą. Be galo ačiū.
– Dar ne viskas, – perspėjo kaip paprastai puikiai nusiteikęs Maksas. – Tėvas užsiminė, kad rytoj atvažiuoja tavo motina.
Aleksas atsisėdo.
– Atskrenda pasveikinti manęs su gimtadieniu?
– Ne, – nuramino jaunėlį Maksas. – Ji atskrenda į seminarą apie naująsias lazerines technologijas. Tiesiog taip sutapo, kad seminaras vyksta per tavo gimtadienį.
– Ačiū Dievui, – Aleksas vėl klestelėjo ant pagalvės. – Pamaniau, kad prisiminė esanti mano motina.
– Ji sakė tėvui norėsianti su tavimi papietauti, – tęsė Maksas. – Vidurdienį „Hilton“ viešbučio restorane. Nevėluok, mama tavęs lauks pirmą valandą. – Jis pakėlė nuo grindų skardinę alaus ir ją atsidarė. – Gaila, kad tavo budėjimas dar nesibaigė. Galėtum išgerti.
– Mano motina, – Aleksas stebeilijosi į lubas. – Valanda su motina.
– Taip pat valanda su mano motina, – gurkštelėjęs alaus pridūrė Maksas. – Ji nori išlenkti su tavimi taurelę apie ketvirtą popiet. Pirmą valandą jai operacija, bet iki keturių tikisi atsilaisvinti.
– Valandą su taviške kaip nors ištversiu, – pareiškė Aleksas. – Tikiuosi.
– Spėju, kad paskambins ir Stela, – toliau kalbėjo Maksas.
– Ji jau skambino, – Aleksas delnu patrynė kaktą. – Rytoj kartu pusryčiausime prieš jos vizitaciją.
Maksas susiraukė.
– Kaip manai, ar Stela viską daro rytais, nes yra vyriausia?
– Ne, todėl, kad ji tikra rakštis subinėje, – atšovė Aleksas. – Nors ir yra mano mylimiausia giminaitė.
– Ei! – Maksas išsitiesė kėdėje. – O aš? Pasistengiau, kad tau netektų nuolat teisintis tėvui, kodėl nesieki karjeros. Tu man skolingas.
– Aš jau padariau karjerą, – nežinia kelintą kartą pakartojo Aleksas. – Esu gydytojas.
– Taip, bet pasirinkai prastą specializaciją, – atkirto Maksas. – Privalai rinktis prestižinę medicinos kryptį, o ne priimamąjį. Jie privertė mane, privers ir tave. Kardiologija, onkologija, ginekologija…
– Ne, – atkirto Aleksas. – Aš mėgstu savo darbą. Eik lauk. Bandau pamiegoti.
Smulki tamsiaplaukė seselė kyštelėjo galvą pro duris.
– Ei, Aleksai, mums tavęs reikia. Atveža skubių pacientų, – šūktelėjo ji ir išnyko Aleksui nespėjus atsisėsti.
Aleksas nuleido kojas ant žemės ir piktai dėbtelėjo į Maksą.
– Jei ne tu, būčiau penkiolikai minučių paniręs į nebūtį.
– Dar kai kas, – atsiliepė Maksas. – Jei nedirbtum priimamajame, ji į tave kreiptųsi „daktare Murai“.
Medicinos sesuo vėl kyštelėjo galvą.
– Aleksai, eime. O, labas, Maksai. Nepastebėjau, kad ir tu čia. – Mergina susiraukė. – Kuo greičiau slėpk tą alų.
– Sveika, Zande, – Maksas pasisveikino kilstelėdamas skardinę alaus. – Gražiai atrodai.
Nespėjo jis baigti sakinio, o seselės jau ir pėdos buvo ataušusios.
– Ji tau rodo išties įspūdingą pagarbą, – pažymėjo Aleksas. – Tikriausiai todėl, kad nesi priimamojo gydytojas.
– Kadaise su ja susitikinėjau, – paaiškino Maksas.
– Tada viskas aišku, – Aleksas atsistojo ir pasuko durų link. – Eik iš čia. Man reikia dirbti.
– Nepamiršk rytdienos, – pavymui šūktelėjo Maksas. – Šeimos diena. Visa Farklių [„Farklių šeima“ – komedinis JAV televizijos serialas, rodytas 1968–1973 metais.] šeima.
– Taigi, – panosėje