Užsispyrusi nuotaka. Sandra Marton

jam tebebuvo paslaptis – kad nemaloni jųdviejų sąjunga greitai iširs.

      Šypsena vėl nušvietė jos veidą.

      – Gal kitą kartą, pone Šyldsai. Kaip ir sakiau, turiu pasimatymą.

      Nueidama Medison jautė į nugarą įsmeigtą jo žvilgsnį.

      Po dvidešimties minučių ji įsmuko į ramų barą Leksingtono gatvėje. Ten laukė du dalykai: šaltas Cosmopolitan kokteilis ir kambario draugė iš koledžo laikų – Barbara Doson.

      Medison atsiduso, kilstelėjo taurę ir lėtai, pasimėgaudama gurkštelėjo.

      – Ačiū, kad iš anksto užsakei gėrimą. Man jo tikrai reikėjo.

      – Gyvenu, kad tarnaučiau, – nerūpestingai atsakė Barbara, nusišypsojo ir mostelėjo smakru į virš baro kabantį televizorių. – Mačiau tavo laidą. Vis dar slepiesi vėžlio kiaute, ar ne?

      Medison nusivaipė.

      – Su juo atrodau protingesnė.

      – Nori pasakyti, kad atrodai neprieinama.

      – O, kad taip būtų, – tarė Medison ir vėl gurkštelėjo.

      – Neapsimesk. Senas mergišius vis dar bėgioja iš paskos?

      – Aha. Ar žinai, kad šiandien atėjau į pasimatymą su tavimi?

      – Ak, Mede, – Barbė sumurkė tankiai mirksėda- ma blakstienomis, – net neįtariau, kad keliu tau tokių jausmų.

      – Ei, gera idėja. Kitąsyk tai būtinai reikės panaudoti kaip priežastį atsisakyti, – Medison papurtė galvą. – Jis nepakenčiamas, kita vertus, yra tik vyras.

      – Nemanai, kad laikas nustoti į kiekvieną sutiktą vaikiną žiūrėti kaip į neištikimą, sumautą pašlemėką, koks kadaise pasirodė tavo sužadėtinis?

      – Ne, – atrėžė Medison. – Nes jie tokie yra. Įskaitant mano tėvą, kuris tik miręs tapo ištikimas mamai. Vyrai visi vienodi. Tokia jau gyvenimo tikrovė.

      – Netiesa.

      – Tiesa. Nėra gerų vaikinų, Barbe. Na, išskyrus taviškį, bet Henkas greičiausiai paskutinis toks šioje planetoje.

      – Mede…

      – Skaitei studijų draugų naujienlaiškį?

      Barbė atrodė nusiminus, nes žinojo, kurlink ji suka.

      – Ne.

      – Prisimeni Sju Haton? Ji baigė metais vėliau nei mes? Išsiskyrusi. Selę Vainberg? Išsiskyrusi. Beverlę Džiovani? Išsiskyrusi. Berilę Edmunds? Išsi…

      – Gerai, gerai. Žinau, ką nori pasakyti, bet dar nereiškia…

      – Reiškia, – Medison nurijo paskutinį gurkšnį ir apsidairė padavėjo. – Aš netekėsiu, Barbe. Niekada!

      – Neturėsi vyro? Šeimos? Neturėsi vaikų?

      Medison dvejojo.

      – Jei nėra vyro, dar nereiškia, kad nebus ir vaikų. Iš tikrųjų… iš tikrųjų labai noriu vaikų, – ji sudvejojo. – Bet nenoriu, kad į visa tai būtų įsivėlęs vyras.

      Barbė kilstelėjo antakį.

      – Ir kaip tikiesi to išvengti?

      Gerai, – mąstė Medison, – dabar tinkamas laikas.

      – Dirbtinis apvaisinimas, – tarė, bet jei širdis nebūtų taip smarkiai daužiusis iš susijaudinimo dėl pirmą kartą garsiai išsakytų savo planų, būtų ėmusi kvatoti matydama Barbės mimiką. – Nustebinau, ar ne?

      – Galima ir taip pasakyti.

      – Na, daug žinau apie DA – dirbtinį apvaisinimą. Jis saugus, patikimas, o svarbiausia – moteriai tereikia švirkšto su sėkla, o ne ją teikiančio vyro.

      Kažkas bumbtelėjo ant žemės. Medison pakėlė akis. Jaunas, gal dvidešimtmetis, padavėjas stovėjo prie jųdviejų stalelio. Vienas iš dviejų: arba apatinis jo žandikaulis, arba užsakymų knygelė ką tik trinktelėjo į grindis.

      Medison kaip tik to ir reikėjo, kad įtampa atslūgtų.

      – Dar vieną Cosmopolitan, – tarė ji saldžiai, – ir taurę Šabli vyno mano draugei… Jei užgavau tavo savimeilę, atsiprašau.

      Barbė suaimanavo ir susiėmė už galvos.

      – Gražumėlis, – tarė ji, vos tik dingo padavėjas.

      Medison žaviai nusišypsojo.

      – Kartais tiesa žeidžia.

      – Jei jau apie tai prabilom… pasakysiu tiesiai šviesiai, gerai?

      – Mes juk draugės. Rėžk.

      – Tu viską gerai apgalvojai? Iš tikrųjų apsvarstei, kodėl nori vaiko? Gal tai – tik bandymas dar kartą išgyventi vaikystę? Ištrinti savo mamos klaidas? O, velnias, – tarė pamačiusi, kaip Medison nuo lūpų dingsta šypsena. – Mede, aš tikrai nenorėjau…

      – Nieko. Viskas gerai. Juk įspėjai, kad rėši tiesą. Lygiai taip pat elgsiuosi ir aš, – Medison pasilenkė į priekį. – Mano motina buvo visiškai priklausoma nuo vyrų. Aš niekada nenorėjau būti tokia. Ketinau pati spręsti, kaip man gyventi, kad nereikėtų kuo nors pasikliauti. Štai kodėl buvo taip svarbu gerai mokytis, gauti magistro laipsnį ir pakilti karjeros laiptais.

      – Brangioji. Tau nereikia aiš…

      Medison ištiesė ranką per stalą ir sugriebė Barbės plaštaką.

      – Aš buvau tikra, kad nenorėsiu tuoktis ir turėti vaikų, – ji užtilo, balsas sušvelnėjo. – Vieną dieną apsidairiau ir supratau, kad turiu viską. Bakalauro laipsnį. Magistro. Nuostabų darbą. Prabangų butą Manhatane… Bet vis dar kažko trūko. Tik negalėjau to įvardyti.

      – Matai? Aš teisi, Mede. Tau trūko vyro, kurį galėtum mylėti ir…

      – Vaiko, – Medison veidą nušvietė šypsena, tačiau ji neįstengė paslėpti akyse susitvenkusių ašarų. – Ant sienos šalia mano darbo stalo kabo tūkstančio dolerių vertės Pikaso fotoatspaudas. O štai mano asistentė ant stalo laiko dukrytės mokyklinę nuotrauką. Vieną rytą mane lyg žaibas trenkė: supratau, kad jos fotografija daug vertingesnė už mano Pikaso.

      – Gerai. Man nereikėjo to aiškinti…

      – Štai tada, prieš keletą mėnesių, mergina, kuri kadaise pas mane atliko praktiką, netikėtai užsuko į svečius. Jos pilvas buvo didelis kaip paplūdimio kamuolys, jai skaudėjo nugarą, ji bėgo šlapintis kas penkios minutės… Bet netgi aš galėjau pasakyti, kad ji atrodė baisiai laiminga.