liepsiu atsikratyti kūdikio?
Lana vėl kiek padvejojo, bet prisipažino:
– Tiesą sakant, tokia mintis buvo atėjusi į galvą.
– Nė velnio, jokiu būdu!
Išgirdus tokį kategorišką atsakymą Lanos krūtinėje sukirbėjo keistas jausmas. Tokį scenarijų ji, žinoma, buvo apgalvojusi, tačiau nusprendė, kad Metas vaikelio nenorėtų. Nors jis ir mergišius, Meto šeimos moralės normos labai tvirtos, todėl žinodamas, kad taps tėvu, jis būtų padaręs viską, kad užsikariautų vietą vaiko gyvenime.
O dabar jis viską sužinojo.
Dieve, padėk man.
– Turėjai man pasakyti vos tik sužinojusi, kad laukiesi.
Lanai išdžiūvo gerklė.
– Negalėjau, Metai.
– Kodėl?
Ji negalėjo rizikuoti – bijojo, kad jis gali atimti iš jos kūdikį. Jei tik Metas būtų pagalvojęs, kad jo sūnui ar dukteriai geriau bus su Valenčiais, nedvejodamas būtų pradėjęs teismo procesą dėl kūdikio globos.
Ir tikrai būtų laimėjęs.
Tuo ji ne kartą įsitikino lankydama internatinę mokyklą, už kurią mokėjo jos dėdė Denas. Kai kurie turtuoliai galvodavo esą nepriekaištingi. Jie manė, kad pinigai ir turimos privilegijos suteikia jiems teisę daryti viską, ko tik įsigeidžia. Paprastai jie ir gaudavo ko panorėję.
Jis vis dar gali laimėti.
Lana nurijo baimę. Negalima jam sakyti tiesos. Jei tik numanytų, kaip ji bijo… Jei tik nujaustų, jog ji padarys bet ką, kad tik išsaugotų dukrelę… tikrai pasinaudotų silpniausia jos vieta.
Meile savo kūdikiui.
– Supratau, kad tėvu tu nenorėtum būti. – Tai tiesa. – Buvai per daug užsiėmęs viengungiško gyvenimo malonumais. O šie du dalykai nesuderinami.
– Dabar aš esu tėvas, bet juk matai – nebėgu.
– Mes abu žinome kodėl. Tiesiog jautiesi įsipareigojęs.
– Nevaidink žinanti, kaip aš jaučiuosi. – Jo skruostas virptelėjo. – Jei nenorėjai, kad paaiškėtų tiesa, kodėl gimimo liudijime įrašei mano pavardę?
Tai vienintelė silpnybė, kuriai Lana pasidavė.
– Privalėjau, – prisipažino ji. – Tam atvejui, jei man kas nors atsitiktų. Norėjau, kad ji žinotų.
Meto žvilgsnis buvo aštresnis už peilį.
– Ar iš viso ketinai kada nors atskleisti man tiesą, Lana? O kaip mūsų dukrelė? Kada žadėjai jai pasakyti?
Lana linktelėjo.
– Kai būtų truputį paūgėjusi. Ir tik nuo jos sprendimo būtų priklausę, ar panorės kokio nors ryšio su tavimi.
– O per tą laiką būtum dukterį nuteikusi prieš mane. Aš taip ir nebūčiau pamatęs, kaip mergaitė auga. – Metas įrėmė į moterį pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį. – Taigi tu esi apgavikė ir melagė, ne tik vagilė?
– Ne, aš… – Ji papurtė galvą bandydama susigaudyti. – Ką tu pasakei?
Tik tada Lana suprato.
– Metai, suprantu, galbūt tu manai, kad nuslėpti Meganą beveik tas pat, kas pavogti, bet…
– Aš kalbu apie pinigus, kuriuos pavogei iš Valenčių firmos.
Lana suraukė grakščius antakius.
– Pinigus?
– Nevaidink nustebusios, gerbiamoji. Prisimeni tą menkutę penkiasdešimties tūkstančių dolerių sumelę? Tau išėjus aš peržiūrėjau dokumentus. Puikiai suslapstei galus, bet ne taip gerai, kad mane apkvailintum.
Sukrėsta Lana loštelėjo.
– Nevogiau jokių pinigų.
– Ir vėl meluoji.
Lana papurtė galvą.
– Ne, nemeluoju.
– Nežaisk su manimi, Lana. Tu išaiškinta. Jokie vagilės žodžiai nepakeis mano nuomonės.
Isterija gniaužė moteriai gerklę.
– Nevogiau jokių pinigų. Niekada nevogčiau. Aš juk buhalterė, dėl Dievo meilės. Vogdama prarasčiau darbą, o kartu ir pragyvenimo šaltinį.
– Kaip tik dėl to apie vagystę ir nepranešiau. Matyt, jaučiausi tau tai skolingas. Dievas vienas težino kodėl, – šaltakraujiškai atrėžė Metas. – Jei tėvo nebūtų ištikęs širdies smūgis, gal būčiau pasielgęs kitaip.
– Reikėjo pranešti. Tada bent jau būčiau turėjusi galimybę įrodyti, kad tu klysti.
– Tai neįmanoma.
– Klausyk, jei jau manai, kad pavogiau pinigus, gal pasakysi, ką su jais padariau?
Metas apsidairė virtuvėje, apstatytoje naujais tviskančiais daiktais.
– Ko gero įmoka už šį butą buvo didoka.
Lana nustebusi sumirksėjo: negi Metas nežino, kad butą jai nupirko dėdė Denas? Kaip jis gali nežinoti? Moteris neabejojo, kad Valenčiai ištyrinėjo visą jos kilmės istoriją ir išknaisiojo visas detales apie šeimą.
O gal tai daro kaip tik dabar?
Jei tai tiesa, Metas turės įsitikinti, kaip klysta dėl tų pavogtų pinigų.
O jei jis nieko neieško, tai Lana jam nieko ir nesakys. Dėdė Denas jai buvo labai geras, Lana jį karštai myli ir tikrai neleis, kad Valenčiai kištųsi į privatų artimo žmogaus gyvenimą.
Ji žino, kad jos dėdė biseksualus, jis vedęs Eimę, bet turi meilužį Žiuljeną. Tokios naujienos nėra labai kasdienės, ir pati Lana apie Žiuljeną sužinojo tik per jų paskutinį apsilankymą Australijoje – kaip tik tada dėdė suprato, kad ji laukiasi. Lana negalėtų – ir to nedarys – atskleisti asmeninio dėdės gyvenimo, kad pasklistų gandai. Net jei tai padėtų įrodyti Metui, kad ji nėra tokia, kokia ją laiko.
– Na? Neturi ko pasakyti? – nusišaipė jis.
Moteris pakėlė galvą.
– Tu labai dėl manęs klysti.
– Nemanau. – Metas pažvelgė dar rūsčiau. – Atėjo laikas grąžinti skolas.
– Grąžinti? – Lana sunerimo, jai ant rankų pasišiaušė visi švelnūs plaukeliai.
– Mes susituoksime. Metams. Kad mano duktė taptų tikra Valenti.
Iš nuostabos jai susisuko galva. Niekada nesitikėjo, kad Metas gali pasiūlyti tekėti. Ji nėra kilusi iš turtingųjų ir tikrai neturi didelių santaupų, tačiau santuoka su Metu Valenčiu – prasta išeitis.
Lana nebūtų veržusis su juo prie altoriaus net ir tuo atveju, jei būtų galėjusi rinktis. Moteris prisiekė niekada netekėti dėl kūdikio. Jau prieš daugelį metų pasižadėjo nepakartoti klaidos, kurią padarė jos motina. Megana neaugs tokiuose nedraugiškuose namuose, kokiuose augo ji. Nėra nieko blogiau už vyrą, kuris jaučiasi pakliuvęs į spąstus. Tai pažadina blogiausias jo savybes.
Moteris sudrebėjo. Motina laukėsi jos, Lanos, kai sutiko tekėti už tėvo. Valerė Džensen mylėjo savo vyrą, meldėsi, kad ir jis ją pamiltų, bet tėvas motinos niekada nemylėjo. Kiekvieną jų šeiminio gyvenimo dieną tik naudojosi jos meile.
Ar ir Metas taip pat elgsis?
Lanai šiaip taip pavyko sukuždėti:
– Tai absurdiška. Gali pripažinti Meganą savo dukterimi