atrodė, kad kūnas šoka savo ritmu ir visai nepaiso, ko reikalauja protas.
Šokdamas Kristianas klausėsi dainos žodžių, skaičiavo laiką, kada jo pareiga šokti bus atlikta. Aleksandra irgi buvo sustingusi, matyt, ir ji skaičiavo laiką.
Kai daina galų gale pasibaigė ir jis galėjo ją paleisti, mergina pakėlė galvą ir pažvelgė į jį elnės akimis. Theos, ji tokia graži: stulbinančios akys virš trumpos riestos noselės, įstatytos tarp dailių skruostikaulių. Išraiškingos putlios lūpos prasivėrė:
– Kristianai, aš…
Kad ir ką ketino sakyti, ją nutraukė: Zajedas paplojo merginai per petį ir suokalbiškai mirktelėjo Kristianui.
– Ko gero, dabar jau tikrai mano eilė pašokti su gražiąja dama, – pasakė garsiai, kad ir Rokas girdėtų.
Jaunikis pasuko galvą ir prisimerkė, tada plačiai nusišypsojo.
Jam tikrai nė mintis nešovė, kad kuris iš draugų galėtų ką nepadoraus sumanyti su jo taip stropiai saugoma seseria.
Bjaurėdamasis pats savimi Kristianas žengė atgal, išspaudė šypseną ir juokais susiraukė:
– Ji visa tavo.
Jis jau tikėjosi, kad Aleksandra atrėš nesanti niekieno nuosavybė, tačiau mergina tik atšiauriai į jį dėbtelėjo, lyg baimės šešėlis nubėgo, nors tuojau susiėmė. Bet Kristianas spėjo pastebėti.
Mondelių vilos pokylių salėje buvo daug padavėjų, besirūpinančių, kad joks svečias nejaustų troškulio ilgiau kaip trisdešimt sekundžių, tačiau Kristianas troško pasprukti iš svečių klegesio, todėl pasuko prie baro.
Išgėręs burbono pasisuko ir pamatė, kad ji šoka su Stefanu. Atrodo laiminga, – pagalvojo ir pats nustebo, koks aitrus nuoskaudos kartėlis.
Natūralu, kad Kristiano glėbyje Aleksandra jautėsi nejaukiai įsitempusi. Išeidami tą vakarą pasilinksminti, jie tikrai nesitikėjo vienos nakties romaniūkščio.
Jis buvo pirmas Aleksandros meilužis.
Ši mintis buvo ypač įkyri.
Mergina, kurią spauda dar paauglystėje apšmeižė, apkaltino romanu su vedusiu vyriškiu, paaiškėjo esanti nekalta. Jis visuomet įtarė, kad čia tik žiniasklaidos sukurpta istorija, tačiau tiesa sukėlė šoką.
Kad ir kaip būtų – čia ne jo reikalas. Ir Aleksandra jam nerūpi. Negali rūpėti.
Išmaukė antrą taurę, kad numalšintų tulžies skonį gerklėje, bet pamatė, kaip Stefanas apkabina ją per liemenį. Dar blogiau, mergina nusijuokė, vyrui kažką sukuždėjus į ausį, ir Kristianas vos nepaspringo.
Šalia atsirado Zajedas.
− Slepiesi, vaikine?
− Tik atsikvėpsiu.
Pasibaigus šokiui prie jų prisijungė ir Stefanas.
− Ką čia visi geriame?
− Kristianas jau perėjo prie sunkiųjų, – Zajedas mostelėjo galva į tuščias taures ant baro.
Kristianas beveik nesiklausė. Aleksandra išėjo iš šokių aikštelės. Nužvelgęs pokylių salę pastebėjo sėdinčią prie stalelio su grupe žmonių, kurių jis nepažinojo. Mergina buvo įrėmusi akis į jį.
Jų žvilgsniai susitiko, bet Kristianas nusisuko ir nusišypsojo draugams.
− Kas pasirengęs taurelei?
Šiems nespėjus atsakyti jis davė ženklą barmenui įpilti jiems burbono.
Trys draugai susėdę eile prie baro pakėlė taures ir susidaužė.
− Memento vivere!
Neužmiršk gyventi – ketvertuko šūkis, kuriuo jie tikrai vadovavosi. Visi ištuštino taures.
− Nebūčiau pagalvojęs, kad susitiksime kurio iš mūsų vestuvėse, – susimąstė Zajedas, šluostydamasis lūpas atgalia ranka. – Vis dar negaliu patikėti, kad Rokas vedė. Jis… vedė?
− Kas galėjo pagalvoti, kad jis įsimylės? – tokiu pat skeptišku tonu pritarė Stefanas.
Kristianas suniurnėjo ir mostelėjo barmenui dar vieno raundo.
Galite vadinti jį ciniku, tačiau Kristianas vis nesiliovė mąstęs, kiek laiko reikės, kad meilė, kurią jaunieji jaučia vienas kitam, sunyktų. Juk taip paveikia santuoka – du žmonės, kupini vilties ir meilės, pavirsta apgailėtinomis savo pačių karikatūromis.
Visiems kur kas saugiau vengti jausmų painiavos. Kristianas apsiribojo pasimėgaudamas akimirkos malonumais ir iškart judėdavo toliau, be nerimo. Dar nesulaukęs dviženklio gimtadienio žinojo, kad santuoka – ne jam.
Zajedas pasisuko ant kėdės, akimis apmetė salę.
− Čia yra keletas karštų mergaičių.
Stefanas kreivai šyptelėjo:
− Pastebėjau, kad tas apatinių drabužių modelis nuo tavęs akių nenuleidžia.
− Maniau, kad ji aktorė.
− Ne, aktorė ta kita.
− Pasakysiu jums, kas jas visas užgožia, – pareiškė Zajedas. – Aleksandra.
Kristianas staiga atsisuko.
− Net negalvok.
Zajedas pakėlė rankas.
− Tik pasakiau.
− Na, nereikia.
− Vyruti, juk žinai, kad nagų nekiščiau. Taip su Roku nepasielgčiau… Kur skuodi? – pridūrė, pastebėjęs, kad Kristianas atsistojo ketindamas išeiti.
− Įkvėpsiu oro.
− Prastai jautiesi? – įdėmiai nužiūrėjo Kristianą Stefanas.
− Daug reikalų buvo. Dar, ko gero, ir laiko juostos prisidėjo. Išgerkite dar po taurę – sugrįšiu po kelių minučių.
Į lauką Kristianas nėjo. Patraukė į tualetą ir apsišlakstė veidą vandeniu.
Jis vos netrinktelėjo Zajedui.
Theos, reikia susiimti.
Čia jis kaltas ir tai tik jo bėda. Niekieno kito.
Sugrįžus į salę akys nejučiomis ėmė dairytis Aleksandros. Surado: mergina atsisuko į jo pusę tarsi kokiam šeštam jausmui pakuždėjus, kad jis čia. Tačiau greitai nusigręžė.
Kristianas manė, kad jam puikiai sekasi nuslėpti kaltės sukeltą vidinį sąmyšį. Po aiškaus signalo, kai už nekaltą pastabą vos nepuolė mušti vieno artimiausių draugų, prisijungė prie pokylio, dėl kurio jie čia ir susirinko: gėrė, juokėsi ir kvailiojo, buvo tas pats senasis Kristianas kaip visuomet, kai būdavo su jais.
Tik kaskart atsigręžęs susidurdavo su veriančiomis Aleksandros akimis. Žvilgsniams susitikus jis tuojau nusisukdavo. Atrodė, kad ji linksminosi, šoko su visais, kas susiprato pakviesti, vienu metu net Oliviją nuo Roko buvo pačiupusi ir apsuko ratą šokių aikštelėje – svečiai iš pasitenkinimo net klyktelėjo.
Tik kai jaunikis su nuotaka susikibę už rankučių iškeliavo slapto medaus mėnesio, Kristianas nusprendė, kad jo pareigos jau atliktos.
Lokiškai apsikabino su Zajedu ir Stefanu, kurie jį visaip traukė per dantį už ėjimą tūpti kartu su vištomis, ir dingo iš salės, nepajėgdamas atsispirti troškimui paskutinį kartą pažvelgti į Aleksandrą. Šį kartą mergina į jį nežiūrėjo.
Jau susiruošęs lipti laiptais į miegamuosius išgirdo šaukiant savo vardą.
Priėjęs Stefanas dar kartą jį apkabino.
− Žaidi su ugnimi, drauge mano, – pakuždėjo