– sumurmėjo nežiūrėdama, dribtelėjo ant vienos iš sofų ir nusitraukė blauzdines.
– Kad būtų aiškiau – pamokas turiu lankyti, kad pasidėčiau varnelę. Nepuoselėju slaptų svajonių užsimauti balerinos sijonėlį ir lipti ant scenos. Tad neimkit į širdį, jei nemaldausiu pagyrų.
Išlepęs, pasipūtęs egoistas…
– Puiku. – Atsirišusi baleto batelius, ji siektelėjo pašiltintų juodų odinių batų. Kūnas vėso ir maudė kulkšnis. Prieš apsiaudama Džasmina raukydamasi trynė skaudamą vietą, apčiuopė nelygią, randuotą odą po tamprėmis. – Jūs čia, kad pasidėtumėt varnelę. Aš čia dėl pinigų.
Jei jis nori žaisti taip, sugebės priimti tiesų atsakymą. Tikėkimės, savaitės prabėgs greitai, ir ji galės toliau spręsti, ką daryti su savo gyvenimu.
Kol jis traukė treningą iš krepšio, po vaizduotei nieko nepaliekančiomis sportinėmis kelnėmis pūpsojo įsitempę Granto raumenys. Ji visą valandą bandė prisiversti atitraukti akis nuo glaudžiai medžiaga aptemptų šlaunų ir… na, viso kito.
Sprandu pakilęs karštis išsiliejo į skruostus. Ji nukreipė žvilgsnį į šoną, kai jis atsistojo ir pasisuko, žiūrėdamas žemyn į ją, besimaunančią batus.
– Patiko kas nors? – paklausė jis, šypsena parodydamas, kad tai retorinis klausimas.
Po velnių.
Grantas pasigailėjo iškart, kai tik žodžiai išskriejo iš burnos, bet Džasmina Bel žadino norą įgelti. Dygus elgesys ir erzino, ir žavėjo.
Jis buvo pratęs gainioti futbolo gerbėjas kaip įkyrius šunis. Bet Džasmina… na, ji visai kita rūšis. Tos ilgos kojos ir rankos, velniškai seksuali, nepaisant nelįsk prie manęs nuostatų. O gal būtent tai jam ir patiko.
Džasmina svilino jį akimis taip, tarsi bandytų uždegti jam galvą. Laibas rankas susinėrė ant krūtinės, lyg slėpdama lanksčią figūrą. Ji nesiruošė daryti malonės ir atsakyti į klausimus. Iš dalies jis mėgavosi kova dėl galios; tai buvo toks žaidimas, kokį jis mėgsta žaisti. Dar daugiau – tai toks žaidimas, kokį jis mėgsta laimėti.
Dabar jis įžeidė jos orumą ir kaltės dėl to nejautė. Reikia laikytis atstumo. Moterys nebuvo nuolatinės jo gyvenimo palydovės… Žmonės nebuvo nuolatiniai jo gyvenimo palydovai. Kuo mažiau žmonių jis sutiks už futbolo komandos ribų, tuo mažiau žmonių turės galimybę jį išnaudoti. Tad Grantas laikėsi atstumo, taip elgsis ir su ja.
– Tapęs įžymybe pamiršai mandagumą ar tiesiog taip buvai išauklėtas?
Džasmina saldžiai nusišypsojo, kandi veido išraiška gėlė kaip ir pastaba. Iškeltas smakras rodė, kad ji meta iššūkį.
– Tenorėjau žaisti futbolą; būti įžymybe yra tik apgailėtinas šalutinis produktas, – pats nustebo dėl savo nuoširdumo. Rausvos lūpytės susičiaupė, tamsūs antakiai susimetė į raukšlę virš į sagutę panašios nosies. – Kaip ir baleto pamokos.
– Šiuolaikinio pasaulio bėdos, ar ne? – Ji persimetė krepšį per petį ir nužingsniavo prie durų. Jis nusekė bandydamas užgniaužti šypseną. – Tarsi sakytum: Vaje, aš įžymybė šiame sunkiame gyvenime.
– Mielai susikeisčiau vietomis, kad galėtum tai pati patirti.
– Kad ir kaip norėčiau čia pamatyti, kaip bandai suvaldyti krūvą mažių, deja, nepajėgtum susitvarkyti su mano darbu. – Džasmina atidariusi palaikė duris ir nusiviepė šleikščiai saldžia šypsena. – Be to, patį bjauriausią mokinį turiu aš.
Grantas nebesusilaikė – prapliupo nuoširdžiu juoku. Taip, Džasmina kandi, bet jis velniškai tuo mėgavosi.
– Kaip nepasisekė.
Jis palaukė, kol mergina užrakins duris, ir jie nudūlino kiekvienas iki savo automobilio. Paspaudus atrakinimo mygtuką, blykstelėjo jo mersedeso žibintai. Mašinos viduje buvo vėsu, langai praskaidrėjo tik po akimirkos.
Iki to laiko Džasmina dingo. Po kelių minučių Grantas nušvilpė greitkeliu, gatvės lempos liejosi į oranžinį rūką, mašina lėkė tuščiu keliu. Buvo vėlu, grūsties valandos antplūdis jau seniai išsisklaidęs. Jis pamasažavo traumuotą sausgyslę, spaudžiant pirštais suskaudo raumenis.
Kas galėjo pagalvoti, kad baletas, toks manieringas užsiėmimas, taps tokia gera mankšta? Bet jau to Džasminai ar kolegoms jis tikrai nepripažins.
Prie priekinio stiklo prilipdytame dėkle suzvimbė telefonas. Blykstelėjo linksmas kolegos iš „Victoria Harbour Jaguars“, Deniso Porterio, veidas. Grantas brūkštelėjo atsiliepimo mygtuką.
– Denai.
– Kaip sekasi baleto pamokos? – net per telefoną Deniso balsas skambėjo šelmiškai. – Norėjau patikrinti, ar tavo vyriškumas nedingo.
Baleto pamokos tikrai nebuvo Granto linksmybių sąraše, bet nuolatinės pakinklinių sausgyslių traumos rodė, kad reikia lavinti lankstumą, o kas geriau padės, jei ne balerina? Fizioterapeuto lūpose ši teorija skambėjo puikiai, bet realybė ne tokia maloni – ypač, kai komandos vyrukai gavo apsčiai peno pokštams persirengimo kambariuose.
– Cha! – pajuokavo Grantas. – Net tu neturėtum jokios galimybės. Tu ne mano skonio.
– Taip, taip. Visos damos taip sako. Sakyk, ar bent mokytoja karšta?
– Ne tas žodis.
Jis tikėjosi vyresnės, griežtesnės… gal kalbančios rusišku akcentu. Grantas turėjo gerokai pasistengti laikyti burną užčiauptą, kai studijoje jį pasitiko liekna gražuolė į uodegą surištais ilgais juodais plaukais ir porcelianine oda.
– Gal užsukti į tavo pamoką?
Nuo minties apie Deną šalia Džasminos Granto venomis nelauktai pliūptelėjo jausmai. Jis atsikratė to keisto globėjiško poreikio ir privertė mintis grįžti į dabartį.
– Žinau, kad nori pamatyti, ką sugebu.
– Visa šalis nori pamatyti, ką sugebi. Laukia geras sezonas. Jaučiu.
– Aš irgi.
Tyla užsitęsė, Grantui užėmė kvapą.
– Kaip manai, ar tie visi kiti reikalai jau praeityje? – paklausė Denas.
Grantas norėjo atsakyti nuoširdžiai. Jis nė nenutuokė, ar tai apskritai kada nors nugrims į praeitį. Kaip pamiršti akimirką, kai viso gyvenimo laimėjimų vos nepaleidi vėjais? Turint omenyje, kad futbolas – visas jo gyvenimas, tai ganėtinai baisi mintis. Bet Denas – tik draugelis, bičiulis… ir vienas iš jaunųjų komandos narių, kuriam Grantas savo silpnųjų vietų atskleisti nenorėjo.
– Žinoma. Juk mane pažįsti – aš beveik neįveikiamas.
Grantas baigė pokalbį ir leido mintims nuklysti iki Džasminos. Ji – įdomus reikaliukas, regis, nejaučia jam prielankumo kaip kitos. Ką ši mergina žino apie jo praeitį? Ar ne todėl jį apžiūrinėjo taip atsargiai?
Skrandį susuko savigrauža. Grieždamas dantimis Grantas įsijungė stereoaparatūrą ir papurtė galvą. Ritmas dunksėjo krūtinėje ir dirgino ausų būgnelius, bet neužgožė minčių, galvoje plūduriuojančių tarsi rykliai. Jie vis suko ratus, užvaldydami erdvę, išgainiodami ramybės likučius.
Grantas trinktelėjo delnu per glaudžiai oda aptrauktą vairą. Nė kiek nelaukė baleto pamokų, net jei mokytoja tarsi nužengusi iš fantazijų. Jis rastų, kur geriau panaudoti laiką, pavyzdžiui, aiškintųsi, kaip komandą nuvesti į pergalę.
Turint omenyje neseną jo kluptelėjimą, reikėjo daug nuveikti, kad įrodytų, ko yra vertas, ir atkurtų reputaciją. Trenerį,