inui sustojus prie šaligatvio ties Septyniasdešimt antrosios gatvės ir Vakarinio bulvaro sankryža, Aleksas Diasas palinko pirmyn. Įspūdingas aukštas pastatas tamsintais stiklais dvelkė prabanga ir buvo būtent tokia vieta, kurioje jis įsivaizdavo gyvenant Čelsę Maksvel.
Aleksas nusišypsojo ir spustelėjęs garsiakalbio mygtuką tarė vairuotojui:
– Kelias minutes palauksime.
– Gerai, pone.
Jis pažiūrėjo į laikrodį ir nuo smokingo rankovės nubraukė nematomą pūkelį. Dvidešimt penkios minutės po septintos. Vakarėlis prasidės po penkių minučių, bet, be abejonės, Čelsė Maksvel madingai pavėluos. Vadinasi, ir jis, nes ketino ją ten nuvežti.
Žiemiškoje tamsoje spindėjo Manhatano žiburiai ir žmonės, nuleidę galvas prieš geliantį vėją, skubėjo plačiais Vakarinio bulvaro šaligatviais. Buvo vasario pradžia ir Niujorką kaustė ledinis šaltis, kurį galėjo sušvelninti tik iškritęs sniegas.
Toks atšiaurus oras patiko Aleksui. Šiandien buvo seniai laukto ir gerokai pavėluoto keršto Džeisonui Trefenui pradžia. Juk sakoma, kad kerštas – tai patiekalas, kurį reikia valgyti atšaldytą, tad Džeisonas galės pasimėgauti kiekvienu lediniu jo kąsniu.
Šiam tikslui įgyvendinti Aleksui reikėjo Čelsės Maksvel ir jos vedamos televizijos laidos.
Dvidešimt septynios po septintos. Gal Čelsė nusprendė nevykti į vakarėlį? Nekantraudamas Aleksas atsiduso. Šio vakaro šventė buvo skirta jos viršininko, Maiklo Agnelio, gimtadieniui. Sklido kalbos, kad, norėdama tapti populiariausios dieninės pokalbių laidos vedėja, Čelsė permiegojo su juo. Todėl galima buvo manyti, kad į vakarėlį ji važiuos.
Dvidešimt devynios po septintos. Aleksas pasimuistė sėdynėje mėgindamas numalšinti susierzinimą. Kurgi ji?
Pagaliau tamsinto stiklo durys atsivėrė ir į ledinę naktį išėjo Čelsė, susisupusi į ilgą ir elegantišką dramblio kaulo spalvos kašmyro paltą. Kaštoniniai plaukai buvo įmantriai susegti, ilgi deimantiniai auskarai spindėjo ties žandikauliais. Aleksas pastebėjo, kaip jos žvilgsnis nukrypo į limuziną ir kaip veidą perkreipė susierzinimas dėl to, kad vairuotojas neišlipo atidaryti durų. Ji pamanė, kad Alekso limuzinas yra jos, nors iš tikrųjų josios dar nė nebuvo atvažiavęs.
Nes jis paskambino ir atšaukė jį.
Alekso lūpas iškreipė grobuoniška šypsena ir nuspaudęs mygtuką jis atidarė langą. Šalto oro gūsis pašiaušė jo plaukus, kol Čelsė artėjo prie limuzino, ryžtinga ir pasitikinti savimi.
– Panele Maksvel?
Sustojusi ji prisimerkė, o Aleksas pasilenkė, kad geriau jį matytų.
– Aleksas Diasas, – prisistatė jis, nors Čelsė turėjo jį pažinti. Jie buvo susitikę tik keletą kartų su žiniasklaida susijusiuose renginiuose, bet didžioji šioje srityje dirbančių žmonių dalis jį pažinojo, be to, Čelsė buvo panaši į žmogų, gerai įsimenantį veidus. – Jei teisingai spėju, abu keliaujame ten pat?
– Priklauso nuo to, kur keliaujate. – Jos balsas buvo žemas ir kimus, gundantis, bet sąmoningai atšiaurus, akys vis dar primerktos. Vesdama pokalbių laidą ant rožinio veliūro sofos Čelsė Maksvel būdavo plačiai atsimerkusi ir katiniškai meili. Realiame gyvenime atrodė griežtesnė ir kandesnė, bet, kaip teisingai spėjo Aleksas, būdama kvaila ir naivi ji nebūtų pasiekusi tokių karjeros aukštumų.
– Į Maiklo Agnelio keturiasdešimtmečio vakarėlį, – tarė jis, bet Čelsė vis dar stovėjo palenkusi galvą ir laukė.
Paprastai Aleksas nesilankydavo tokiuose renginiuose. Jis neturėjo nei laiko, nei kantrybės beprasmėms intrigoms ir paskaloms, kurios buvo neatsiejamos nuo tokių renginių. Bet jam reikėjo pasikalbėti su Čelse ir išsiaiškinti, ką ji žino. O tada pasinaudoti ja, tiksliau, jos laida.
Jis atidarė limuzino duris ir dar vienas ledinio vėjo gūsis prispaudė Čelsės paltą prie ilgų ir lieknų jos kojų.
– Ar galiu pasiūlyti pavėžėti?
Ji abejojo, ir Aleksas laukė, užlietas adrenalino ir nekantrumo, nors atrodė visiškai ramus. Jis nepagalvojo apie tai, ką darys, jei ji atsisakys. Niekada negalvojo apie pralaimėjimą.
– Ačiū, – galiausiai tarė Čelsė ir įlipusi į limuziną atsisėdo šalia jo. Aleksas šiek tiek pasislinko, bet jų šlaunys vis tiek lietėsi, ir jis pajuto brangių ir subtilių kvepalų dvelksmą.
Limuzinui pajudėjus Aleksas ištiesė ranką ant sėdynės atlošo ir Čelsė gudriai šypsodamasi atsisuko.
– Kodėl pavogei mano limuziną?
Jos balse jis pajuto šelmišką gaidelę ir nustebo. Nori paflirtuoti? Puiku. Jam tinka šis žaidimas. Jis pakėlė antakį ir taip pat nusišypsojo.
– Ar aš panašus į žmogų, galintį taip pasielgti?
Čelsė demonstratyviai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, tyčia užtrukdama ties tam tikromis vietomis. Alekso kūnas sureagavo į iššūkį, kirkšnys įsitempė, papilvę užliejo karštis. Toks įžūlus apžiūrinėjimas jam pasirodė neapsakomai erotiškas.
– Drįsčiau teigti, kad taip.
Aleksas šmaikščiai palenkė galvą.
– Kokia įtari.
– Argi šiame versle ne visi tokie esame? – Čelsės tonas tapo rimtesnis ir ji įsmeigė į jį griežtą žvilgsnį. – Neverta apsimetinėti. Ko norite?
Aleksas nusišypsojo ir vėl pakėlė antakį.
– Kodėl nusprendėte, kad kažko noriu?
– Gimiau ne vakar, pone Diasai.
– Vadinkite mane Aleksu.
– Su malonumu. – Ji gundančiai šypsojosi, bet akys buvo atšiaurios. Ir, beje, nuostabios. Pilkai žalios, apsuptos tankių, tamsių blakstienų. – Taigi, Aleksai, – tarė Čelsė beveik murkdama. – Šiam vakarui buvau užsisakiusi limuziną, bet jame radau tave, siūlantį mane pavėžėti. Nejaugi tai sutapimas? – jos antakiai pakilo išduodami nepasitikėjimą, o lūpas papuošė šmaikšti šypsena. Šios moters lūpos irgi buvo įspūdingos, pripažino Aleksas. Putlios ir sodrios, net suspaustos. – Nemanau.
Jis vos susilaikė nenusišypsojęs, nors Čelsės Maksvel sugebėjimas beveik kiaurai matyti jo užmačias turėjo išgąsdinti arba bent jau suerzinti. Nebus taip paprasta, kaip tikėjosi. Bet jam patiko iššūkiai. Aleksas ketino viešai sužlugdyti Džeisoną Trefeną, nepaisant, kiek tai kainuos ir kas už tai mokės. O planas tai padaryti tiesioginės transliacijos metu darė kerštą dar saldesniu.
Jis atsirėmė ir abejingai patraukė pečiais.
– Na, gerai, jūs teisi. Iš tiesų kai ko noriu, panele Maksvel.
Kol kas ji nepasiūlė vadinti ją tiesiog Čelse. Prisimerkusi laukė, o lūpose žaidė silpna ir rūsti šypsena.
– Kiek laiko dirbate AMI1 kanale? – paklausė Aleksas.
Jos veide trumpam blykstelėjo nuostaba, bet jis spėjo tai pastebėti. Čelsė Maksvel puikiai slėpė emocijas. Tai, be abejo, televizijos nuopelnas.
– Dešimt metų.
– O kiek laiko vedate Pokalbius su Čelse?
– Beveik ketverius. – Ji palenkė galvą vis dar pakėlusi vieną dailų antakį. – Kodėl to klausiate?
– Mane domina jūsų laida.
Ji nė nemirktelėjo.
– Nesate panašus į žmogų, popietėmis mėgstantį stebėti, kaip įžymybės atskleidžia savo paslaptis, bet visi turime trūkumų.
Aleksas meiliai nusišypsojo mėgaudamasis netikėtu jos sąmojingumu. Buvo įpratęs prie pataikaujančių žmonių, todėl pasikeitimas buvo stebinančiai malonus.
– Tai populiariausia dieninė televizijos laida, – tarė jis ir jos šypsena išsiplėtė.
– Žinau.
– Manęs nedomina pati laida, – šiek tiek patylėjęs tęsė Aleksas. Turėjo būti atsargus ir nuspręsti, kiek gali atskleisti Čelsei. Neketino suteikti daugiau informacijos, nei