vaizdas, – tarė Aleksas ir pakėlė butelį prie lūpų. – Niekada nuo jo nepavargstu.
Čelsė nė nepažvelgė pro milžinišką langą. Jos palėpės bute vaizdas buvo beveik toks pat, todėl neatitraukė akių nuo Alekso.
– Kodėl tave domina mano laida? – rėžė ji be jokių pagražinimų.
Jo lūpos suformavo kažką panašaus į šypseną.
– Tau puikiai sekasi tai, ką darai.
– Tiksliau?
– Atrodyti užjaučiamai tuo metu, kai tarp šonkaulių suvarai durklą.
Čelsė nustebusi sumirksėjo, bet paskui irgi nusišypsojo, nes tai buvo taiklus jos veiklos apibūdinimas. Prisigretinti prie įžymybių, kad priverstų jas atsiverti ir apsiverkti. Bet jos svečiams tai patiko. Jiems reikėjo atleidimo, kurį, jų manymu, suteikė jos laida.
– Ir tau tai patinka? – paklausė ji neturėdama jokių ketinimų, bet jos balsas nuskambėjo gundomai, ir ji pamatė, kaip Alekso vyzdžiai išsiplėtė, ir pajuto tokią stiprią trauką, kaip anksčiau limuzine. Skausmingą, nepageidaujamą trauką.
– Man patinka žmonės, kurie nusimano apie savo darbą.
– Bet tokios laidos niekada nerodytumėt savo kanale, jei iš tiesų ketini man kažką pasiūlyti.
– Taip, tai tiesa. – Jis gurkštelėjo alaus, o Čelsė, stengdamasi išsaugoti neutralią veido išraišką, laukė. Bet ko?
Ji vis dar jautė geismą ir atrodė, tarsi kažkas adatomis badytų odą. Žinojo, kad Aleksas jautė tą patį, ir svarstė, kur visa tai nuves.
Jai nepatiko sudėtingi dalykai. Niekada nepainiodavo darbo su malonumais ir sekso su jausmais. Daugiau nebe. Seksas jai tapo tuo pačiu, kaip kasmetinis sveikatos pasitikrinimas arba apsilankymas pas odontologą dukart per metus. Kartais jis būdavo malonus, kartais puikus, o kartais – nuobodus. Bet, kad ir kaip būtų, būtinas gerai savijautai.
Aleksas nuleido alaus butelį ir susimąstęs pažvelgė į Čelsę.
– Kaip įtikinai Trefeną duoti interviu?
Ji suirzo, nes šis klausimas nuskambėjo labai skeptiškai. Tarsi negalėtų patikėti, kad kvaila buvusi blondinė sugebėjo pasiekti tokią pergalę.
– Labai pasistengiau.
– Trefenas dar niekada nėra davęs interviu televizijai.
– Žinau. Atlikau namų darbus. – Mintyse Čelsė susiraukė, nes jos balsas nuskambėjo apgailėtinai, tarsi stengtųsi apsiginti. Tai nebuvo jai būdinga.
Alekso lūpų kampučiai pakilo ir ji pajuto, kaip jos pulsas ėmė daužytis lyg pašėlęs. Šio vyro šypsena buvo seksualiausia, kokią kada nors buvo mačiusi. Vien nuo jos ją užplūdo karštis, kurio stengėsi nepaisyti.
– Papasakok, – paragino jis kimiu balsu, veikiančiu tarsi medus, – kaip tai padarei?
– Buvau labai kantri, – šiurkščiai tarė Čelsė, nes atžarumas tebuvo vienintelė jai likusi apsauga nuo užvaldžiusio geismo, pamažu nuplaunančio jos ryžtą kaip bangos smėlio pilis. – Užtrukau metus, stengdamasi jį pažinti, lankydamasi tuose pačiuose vakarėliuose ir liaupsindama jo darbus…
– Pataikaudama.
Čelsė atsitraukė, apstulbinta paniekos jo balse. O vos prieš kelias sekundes svajojo apie seksą su šiuo vyru.
– Džeisonas – neįtikėtinas žmogus, – atkirto ji, – padaręs labai daug gero moterų labui…
– Žinau, ką jis padarė. – Aleksas šaltai nusišypsojo ir akys, kurios ją užbūrė auksiniu spindesiu, dabar atrodė tarsi juodo ledo luitai. – Įdomu, ar tu žinai.
– Ką tai turėtų reikšti?
– Ar ketini jį pasisodinti ant sofos? Priversti atskleisti visas paslaptis ir apsiverkti?
Alekso balsas priminė murkimą, bet jame jautėsi pašaipa.
– Tai bus kitokio pobūdžio interviu, – šaltai atsakė Čelsė. – Su Trefenu man nereikia kurti sensacijos. Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl tau tai rūpi.
– Nes man rūpi Trefenas.
– Atrodo, kad jo nekenti.
– Nekęsti – per švelnus žodis. Noriu pamatyti, kaip jis elgsis interviu metu ir ką darysi tu. – Jis vėl pakėlė butelį prie lūpų, kurios vis dar niūriai šypsojosi, o akys atšiauriai spindėjo.
Čelsė nusprendė, kad jai gana kritiškų jo užuominų ir komentarų. Aleksui nepatiko Džeisonas Trefenas. Turint galvoje, kad šis advokatas ir žmogaus teisių gynėjas buvo garbinamas lyg šių laikų šventasis, tai buvo keistas požiūris, bet tai niekaip nebuvo susiję su ja.
O gal ir buvo. Nes, jei ketino daryti interviu su šiuo žmogumi ir norėjo atlikti tai kaip rimta tiriančioji žurnalistė, turėjo viską apie jį žinoti ir išsiaiškinti.
Bet Aleksas Diasas vertė Čelsę jaustis silpna, tiek nuo jo pašaipų, tiek nuo geismo jam, kurį, velniai rautų, vis dar jautė. Jis nenumaldomai tekėjo jos viduje tarsi upė, nuplukdanti valią tolyn.
Beveik.
Čelsė išsitiesė ir įspūdingai nusišypsojo.
– Tada sek naujienas. Interviu bus transliuojamas tiesiogiai kovo dvidešimtą dieną.
Ir nelaukdama atsakymo ji nusisuko ir nuėjo, ištiesusi pečius ir pakėlusi smakrą.
Aleksas pakėlė alų prie lūpų ir nusekė Čelsę akimis. Vieną akimirką jis ketino pasakyti jai tiesą apie Džeisoną, bet, laimei, persigalvojo. Tai tebuvo nereikšmingas pasiplepėjimas ir jis nepažinojo jos taip gerai, kad patikėtų šią parako statinę. Bent jau kol kas.
Čelsė buvo ambicinga ir atkakli, tiek Aleksas suprato. Buvo beveik įsitikinęs, kad, jei tik panorėtų, ji puikiai sugebėtų sužlugdyti Trefeną tiesioginiame eteryje. Svarbiausia buvo tai, ar panorės? Ar jis pajėgs ją įtikinti? Beviltiškai troško pamatyti, kaip Trefeno pasaulis užgriūva ant jo visiems matant. Kad šis niekšas daugiau nebegalėtų apsimetinėti šventuoliu. Žmonės turi pamatyti jį ne tik kaip nusidėjėlį, bet ir kaip patį velnią.
Ostinas, padedamas Saros sesers Keitės, demaskavo Trefeną prieš jo šeimą. Hanteris dirbo ties tuo, kad pašalintų jį iš advokatų įmonės. O Aleksui buvo pavesta stoti prieš šį niekšą nacionalinėje televizijoje ir parodyti pasauliui, kas jis iš tiesų yra – siaubūnas, išnaudojantis moteris, kurias skelbėsi gelbėjantis, o iš tikrųjų pasmerkiantis jas gėdingam ir nuodėmingam gyvenimui. Todėl Aleksas troško viešai paniekinti Džeisoną ir buvo pasiryžęs padaryti viską, kad tai įvyktų.
Netgi pasitelkti šiam reikalui Čelsę. Ta moteris buvo bejausmė, pasiekusi karjerą per lovą. Todėl nesijautė kaltas, ketindamas ja pasinaudoti ar netgi permiegoti, jei prireiks.
Bet Aleksui nedavė ramybės įtampa. Seksualinė įtampa.
Velniai rautų Trefeną, jis geidė pasiguldyti Čelsę Maksvel į lovą, po savimi, išvysti, kaip pilkai žalios akys apsiblausia nuo geismo, šmaikšti šypsena tampa beviltišku, maldaujančiu bučiniu, o skambus juokas – malonumo dejone.
Jis norėjo pralaužti šaltakraujišką jos savitvardą ir priversti alpti iš malonumo.
Aleksas pažvelgė į Čelsę, tolstančią nuo jo. Jos suknelės priekis buvo uždaras ir kuklus, tarsi vienuolės drabužis, bet nugaroje gili iškirptė siekė gundančių sėdmenų iškilimą. Aleksas visada save laikė krūtų gerbėju, bet Čelsės Maksvel nugara, tobula ir įdegusi, privertė pakeisti nuomonę.
Jis stebėjo, kad ji tolsta nuo minios, ir instinktyviai nusekė paskui, susidomėjęs,