Ar tu tam pasiruošęs?. Kelly Hunter

kuris buvo dekoruotas vaivorykštės spalvų ir elegantiško venecijietiško stiliaus mišiniu, Džeredas atrodė ne savo vietoje, nepaisant skubomis surinkto vestuvių puotai tinkamo apdaro. Vilkas lieka vilku, kad ir kieno kailiu dengtųsi.

      – Net neįsivaizduojate! – niūriai atsakė Lena. – Reikėjo leisti jums palydėti jį į ligoninę, vos čia atvyko.

      Džeredo vokai kilstelėjo per kelis milimetrus, dėbtelėjo į moteris, ir vėl nusileido.

      – Kuo jis vardu? – paklausė gydytojas.

      – Džeredas Vestas, – atsiliepė Lena, – nepaprastoji rakštis pasturgalyje.

      Pačiupęs žibintuvėlį, gydytojas palinko prie paciento.

      – Džeredai? Ar mane girdite?

      Vyras išleido kažkokį garsą, kuris galėjo reikšti ir taip.

      – Ketinu patikrinti, kaip jūsų vyzdžiai reaguoja į šviesą. Neskaudės.

      – Smegenų sukrėtimo nėra. Buvo prieš tris dienas. Praėjo, – sumurmėjo Džeredas, bet nesipriešino.

      – Džiaugiuosi tai girdėdamas. Ar diagnozę nustatė medikas?

      – Iš patirties.

      – Ar jis visada taip mėgsta įrodinėti savo tiesą? – stovėdama lovūgalyje Lenos paklausė Rovana.

      – Taip, toks jau jis. Jam labiau patinka vadinti tai įtikinėjimu.

      – Ar galvoje yra gumbų? – paklausė gydytojas savo paciento.

      – Pora.

      Džeredas leidosi apžiūrimas gydytojo.

      – O kaip kaklas? Jaučiate sąstingį? Galite judinti?

      – Su kaklu viskas gerai, – neatsimerkdamas atsiliepė Džeredas. – Skauda petį.

      Štai ir galas teorijai apie trūkusius būgnelius, su palengvėjimu pagalvojo Rovana. Jeigu Džeredas gali atsakyti į gydytojo klausimus nesekdamas jo lūpų krutėjimo, vadinasi, neapkurto.

      – Jūs neapkurtote, – pratarė ji, ir kaip atlygį išvydo jo lūpose šmėkštelint šypseną. – Mažiausiai pusė mano agentų ką tik pralošė savaitės atlyginimą.

      – Taip, bet užtat kita pusė pralobo.

      – Kaip jis atrodo, kai iš tiesų šypsosi? – staiga paklausė Rovana.

      Galbūt nevisiškai deramas klausimas, bet geriau būti pasiruošus ir apsiginklavus ateityje laukiantiems mūšiams.

      – Seniai bemačiau, – atsiliepė Lena, – bet, kiek žinau, rezultatas dažniausiai mirtinas. Valstybės krinta. Verkia angelai. Maždaug šitaip.

      – Amen, – sumurmėjo Džeredas.

      – Suprantate, jei nebūtų toks sudaužytas, trinktelėčiau, kad ta arogancija tuojau pat išdulkėtų, – pratarė Lena. – Nes aš jį myliu.

      Akys priplūdo ašarų, ir ji nusisuko, kol brolis neprasimerkė ir jos nepamatė.

      Tačiau gydytojas tai pajuto ir prakalbo raminamai.

      – Jis sąmoningas, kalba rišliai…

      – Iš niekur nekraujuoja. Man viskas gerai… Turit nuskausminamųjų? – įsiterpė pacientas.

      – Dėl ko?

      – Šonkauliai.

      – Atsisėskite ir pažiūrėsime, kas ten su jais dedasi.

      Šiek tiek padedamas Trigo Džeredas atsisėdo ant lovos krašto. Taip pat leidosi nuvelkamas skolintą švarką, tačiau marškinius atsisagstė pats.

      Nesiskubino, ir Rovana įtarė, kad toks delsimas labiau susijęs su smulkiųjų motorinių įgūdžių praradimu, o ne Džeredo noru vilkinti procesą. Galiausiai marškiniai nuslydo nuo kūno, atidengdami prakaituotą tvarstį, kurį vietoje laikė sidabrinės spalvos lipni elektrikų naudojama juosta.

      – Vienu metu dar išsinarinau petį. Bet atstačiau.

      – Pats?

      – Vonia padėjo.

      – Džeredai, ar galite pakelti rankas virš galvos?

      – Kai paskutinį kartą bandžiau, pabudau po dviejų valandų veidu ant denio.

      – Kada tai buvo?

      – Prieš tris dienas.

      – Dar kokių nors problemų patyrėte?

      – Mirtiną miego trūkumą.

      – Džeredai, dabar patikrinsiu plaučius ir širdį. Paskui jūs pakelsite rankas, o aš patikrinsiu juos dar kartą. Tada atsigulsite ant nugaros, o aš nuodugniau apžiūrėsiu šonkaulius.

      Džeredas linktelėjo.

      Rovana stengėsi suteikti vyrui bent kiek privatumo, bet buvo sunku nespoksoti į didžiulę mėlynę, kuri atsidengė ant raumeningos krūtinės, gydytojui nuvyniojus tvarstį. Jam tikrai teko iškęsti žiaurius smūgius.