leisi mudviem su Alana šnektelėti vienumoje, mia sorella1? Pažiūrėkim, gal pavyks šį reikalą sutvarkyti taip, kad visi būtų patenkinti.
Mikela klausiamai dirstelėjo į draugę, bet Alana tik linktelėjo.
– Viskas gerai, – nuramino. – Gali palikti mane vieną su savo broliu, Mikela. Jis tikrai nesikandžioja.
Nikolas įsitempė, kai Mikelai išėjus iš numerio nepageidaujama aistra sustiprėjo ir virto tamsia galinga banga. Jis susimąstė, ar Alana tyčia taip provokuojamai pasakė. Tikrai norėtų jai įkąsti. Suleisti dantis į tą liekną kaklą ir godžiai sulpėti švelnią šviesią odą.
Moteris įsmeigė į jį akis, kurių gelmėse tebetvyrojo tas siutinantis linksmumas.
– Nagi, Nikolai, – atsainiai ištarė. – Pasidarbuok iš peties. Nusimesk tave slegiančią naštą, tada viską išsiaiškinsime ir užtikrinsime, kad tavo sesers vestuvės būtų tokios, kokių ji nusipelnė.
– Bent dėl vieno dalyko sutariame, – atkirto šis. – Mano sesuo tikrai nusipelno tobulų vestuvių – tokių, kuriose nebus moters, sulauksiančios nepageidaujamo dėmesio. Tu visada buvai pasiutusi, net prieš tai, kai išsirengei prieš kamerą. Man atrodo, nepriimtina kiekvienam ceremonijoje dalyvausiančiam vyrui mintyse išrenginėti pamergę, užuot kreipus dėmesį į iškilmingas nuotakos ir jaunikio priesaikas.
– Sveikinu staiga atradus pagarbą santuokai, nors esi vyras, visą gyvenimą vengęs įsipareigojimų. – Alana išlaikė abejingą šypseną. – Bet, regis, dauguma vyrų apie mano praeitį negalvoja tiek daug kiek tu.
– Manai, kad daug galvoju apie tavo praeitį? – Nikolas kalbėjo griežčiau. – Ak, pernelyg gerai apie save galvoji, jei įsivaizduoji, kad po to, kai išvedei mano seserį iš kelio, teikiausi apie tave galvoti. – Nužvelgęs Alaną jis susimąstė, ar išsidavė pamelavęs, mat taip ir nepamiršo nei šios moters, nei jos poveikio. Ilgai sapnuodavo švelnų kūną ir tą saldų bučinį, bet pabusdavo išpiltas šalto prakaito, nes prisimindavo, ko vos nepadarė. – Maniau, judvi nebebendraujate, – suurzgė. – Norėčiau, kad taip ir būtų.
Alana ramiai atrėmė žvilgsnį ir liepė sau nereaguoti, kad ir kaip ją provokuotų. Kad ir kaip Nikolas pyks, liks abejinga. Buvo nemažai patyrusi ir žinojo, kad išlikti ramiam (arba bent apsimesti) – geriausias ginklas bendraujant su priešininku. O Nikolas da Kontis nusiteikęs labai priešiškai.
Nikolas ją kaltino darius blogą įtaką numylėtai seseriai, todėl tikriausiai nėra ko stebėtis, jog jis, regis, vis dar jaučia pagiežą. Alana prisiminė skaičiusi apie jį spaudoje, esą jis ilgai nepamiršta. O ir jo taip lengvai nepamirši. Šis vyras turtu nesipuikavo, tačiau galios neslėpė. Nikolui įžengus į kambarį visi nutildavo. Vos pažvelgusi moteris jo užsigeisdavo, net jei Nikolas į ją spitrėdavo tarytum į gyvį, ką tik išlindusį iš po akmens, visai kaip į ją dabar. Kokią teisę jis turi šitaip žiūrėti, nors praėjo tiek metų? Dėl to, kad kadaise ji padarė tai, kas jam, davatkai, sukėlė pasipiktinimą, tai, dėl ko ji iki šiol gailisi? Dabar ji visai kitas žmogus, šis vyras neturi teisės smerkti.
Tik jam pavyko, ar ne? Panieka akyse keistai veikė. Toji šalta juoda šviesa kėsinosi nuimti kaukę, kuria Alana dengėsi daugelį metų. Jei nepasisaugos, Nikolas pamėgins ją sugniuždyti. Todėl liepk pasenusias pažiūras pasilaikyti sau. Pasakyk, kad tau neįdomu, ką jis nori pasakyti.
Bet pasipiktinimas sklaidėsi, nes Nikolas atsisegė viršutinę marškinių sagą ir jos dėmesį patraukė šio vyro kūnas. Ar jis tyčia taip elgiasi, apimta silpnumo pamanė Alana ir pyktelėjo dėl to, kad pilve staiga ėmė kauptis kaitra. Ar tyčia primena ją kadaise sukrėtusį galingą seksualumą?
Širdis daužėsi kaip pašėlusi, skruostai nukaito. Galbūt Nikolas jai nepatinka. Galbūt ji laiko šį vyrą pačiu savininkiškiausiu žmogumi, kokį teko sutikti, bet vis tiek geidžia jo taip, kaip negeidė nieko kito. Kad ir kiek kartų stengėsi pamiršti tai, kas nutiko, ar sumenkinti tą įvykį – niekas nesikeitė. Juodu tik kartą pašoko ir pasibučiavo, bet tai pats erotiškiausias potyris jos gyvenime ir ji nepajėgė pamiršti. Visi kiti vėliau sutikti vyrai buvo menki kaip šešėliai plieskiant negailestingai vidurdienio saulei. Visi kiti bučiniai prilygo bučiniams su pliušiniu meškiuku.
Alana nužvelgė jį trokšdama, kad jis būtų vienas vyrų, kuriems bėgant metams užauga pilvukas arba nukąra veido oda. Bet tik ne Nikolui. Tikrai ne. Šio vyro kūnas tebebuvo toks galingas, kad, rodės, vienu kirvio mostu nukirstų medį. Jis vis dar atrodė taip, kad žmonės gręžiodavosi ir spoksodavo. Atšiaurūs veido bruožai buvo kone klasikinio grožio, o lūpos, regis, sukurtos bučiniams, net jei jų geidulingumas nederėjo prie piktai žvilgančių akių.
Alana nematė jo dešimt metų, o dešimt metų prilygsta visam gyvenimui. Per tą laiką ji sulaukė nelemtos šlovės, kurios niekaip nepajėgė atsikratyti, nors ir kaip stengėsi. Ji priprato, kad vyrai į ją žvelgia kaip į daiktą, kad kalbėdamiesi neatitraukia akių nuo apvalių krūtų.
Per tuos dešimt metų ji regėjo, kaip mama susirgo ir numirė, o pabudusi kitą rytą po laidotuvių suvokė pasaulyje esanti vienut vienutėlė. Tada prisėdo ir apgalvojo savo gyvenimą. Suvokė privalanti viską mesti ir erotinius modelius palikti praeityje. Ji išbandė šį tą naujo ir, nors nebuvo lengva, vis tiek stengėsi. Vis dar stengiasi, kaip ir kiti svajoja sulaukti sėkmės. Vis dar bando sutvirtinti trapią savimeilę, laikyti galvą iškeltą ir apsimesti esanti stipri ir išdidi, net jei viduje kartais jaučiasi sutrikusi ir išsigandusi kaip maža mergaitė. Ji padarė daug klaidų, bet už visas sumokėjo ir neleis Nikolui da Končiui jos nuvertinti.
Ūmai veriamai paniekinamo žvilgsnio jai pasidarė sunku išlaikyti ramybę. Pažvelgus Nikolui į akis įsiplieskė maištinga kibirkštėlė.
– O tu, žinoma, nekaltas kaip avinėlis? – ji sarkastiškai paklausė. – Neseniai skaičiau, kad susitikinėjai su kažkokia norvege bankininke, paskui metei ją kaip paskutinis niekšas. Atrodo, tuo garsėji, Nikolai. Straipsnyje rašė, kad ji tave vadino žiauriu, nors, matyt, neturėčiau dėl to stebėtis.
– Man labiau patinka manyti, kad tai atvirumas, ne žiaurumas, Alana, – atsainiai metė Nikolas. – Kai kurios moterys nepajėgia susitaikyti, kad santykiai baigėsi, deja, Lisė buvo viena iš jų. Bet įdomu sužinoti, kad visą šį laiką mane stebėjai. – Nikolas šaltai, pašaipiai šyptelėjo. – Vieniši milijardieriai tikriausiai patrauklūs tokioms moterims, kurios dėl pinigų padarytų bet ką. Sakyk, ar stebi jų gyvenimą kaip lošėjas geriausius žirgus hipodrome? Ar taip būna?
Alana įsitempė. Nikolas davė suprasti, kad ji persekiojo jį. Stengėsi ją sumenkinti, bet ji to neleis.
– O dabar kas per gerai apie save galvoja? – tarė. – Esi geriausias Kurhaho sultono draugas, ar ne? Jei su kilminguoju vakarieniauji mieste, padarytos nuotraukos dažniausiai patenka į bulvarinius laikraščius, kaip ir spėlionės, kodėl tave lydėjusi dama kitą rytą pastebėta raudanti prie tavo buto. Taigi prašau nepamokslauti apie padorumą, Nikolai, nes apie mano gyvenimą nieko nežinai.
– Norėčiau, kad taip ir būtų, – atrėžė jis. – Tiesą sakant, norėčiau kad nuo visų da Končių šeimos narių laikytumeisi kuo atokiau. Gal pereikime prie reikalų?
Akimirką sutrikusi moteris sumirksėjo.
– Reikalų?
– Taip. Nežiūrėk taip baikščiai – juk jau esi didelė mergaitė, Alana. Žinai, kaip viskas vyksta. Mudviem reikia šnektelėti, o tai padaryti geriausia patogiai. – Jis mostelėjo link baro tolimajame žvilgančio viešbučio numerio gale. – Ar norėtum išgerti? Pasilinksminti mėgstančios merginos renkasi šampaną, ar ne? Batelio, iš kurio galėtum jį siurbčioti, nepasiūlysiu, bet užtikrinu, kad šampanas puikus, vintažinis.
„Nepasiduok“,