rmas skyrius
1783 m. liepos 8 d. lordo Tvikenhamo kreipimasis į Lordų rūmus dėl Įsakymo atimti titulus ir konfiskuoti turtą už išdavikiškus poelgius lordų, kuriuos per Amerikos revoliuciją suviliojo prancūzai:
Ponia Ros įtikino silpnavalius tituluotus ir kilmingus vyrus atskleisti prancūzams Jo Didenybės vyriausybės paslaptis per Amerikos revoliuciją. Dėl jų išdavysčių žuvo mano paties brolis. Kiek dar pavyzdingų vyrų dėl to žuvo?
Galbūt jos ir nebėra, o kartu pražuvo ir sąmokslininkų nusikaltimų įrodymai, bet tie išdavikai tebėra tarp mūsų. Lordai, laukiu tos dienos, kai jų nedorumo įrodymas pagaliau išnirs į dienos šviesą ir visa šio Įsakymo atimti titulus ir konfiskuoti turtą galia bus panaudota prieš juos. Jie klysta manydami, jog laikas panaikins kaltę.
Laikantis šio Įsakymo, jei kada nors paaiškės jų kaltės įrodymai, net jei Dievo valia jų nebebus šioje Žemėje, jie vis tiek bus apkaltinti valstybinės paslapties išdavimu. Karūna pasisavins jų titulus ir žemes, o jų palikuoniai neš tėvų gėdos naštą.
Rafas Densmoras, penktasis baronas Densmoras, užlipo akmeniniais kuklaus ponios Ros namo Greisčerčo gatvėje laiptais. Jis pabilsnojo krumpliais į duris, ir juodas kaspinas, užrištas ant varinio belstuko, suvirpėjo vėjyje. Rafas susiraukęs jį nužvelgė svarstydamas, ar netikėta senos kurtizanės mirtis jam pravers, ar pakenks. Kai rašė laišką, šiuo metu slypintį jo kišenėje ir kviečiantį jį prie šito liūdno slenksčio, ji dar buvo gyva ir sveika.
Sena ragana.
Jis pamindžikavo. Auliniame bate kojos pirštas pajuto vienoje kojinėje beatsirandančią skylę.
Prakeikta pigi medvilnė. Jei turėtų kamerdinerį, jis tuo pasirūpintų. Gal įtikins šeimininkę ponią Linton užadyti skylę. Nors jei jos įgūdžiai darbuojantis adata tokie pat menki kaip tie valgiai, kuriuos ji teikiasi nešti jam į kambarį, verčiau susiadys pats. Jis susimąstė, ar tie patiekalai atspindi jos kulinarinius gebėjimus, ar tėra kerštas už seniai nemokėtą nuomą.
Pakinkytas arklys prie šaligatvio suprunkštė, bet nesutrikdė lieso vežiko, kuris atsirėmęs į karietą rūkė ilgą pypkę. Dūmai vinguriavo jam aplink galvą, vėjas nešė juos virš kresno palšo gyvulio nugaros.
Rafas juos nužvelgė. Asmuo, nusamdęs tą vargšą padarą ir jo arklį, tikriausiai tebėra viduje, bet atėjo metas jam sutrukdyti. Jis ne tam taip sunkiai stengėsi susisiekti su ponia Ros ir rinko jos reikalautus pinigus, kad ant jos namų slenksčio būtų sustabdytas dykinėjančio svečio.
Jis pakėlė kumštį, kad vėl pasibelstų, bet sklendė sutraškėjo, durys girgždėdamos atsivėrė ir už jų pasirodė išvarvėjusios seno suvytusio liokajaus akys. Rafas prasibrovęs pro jį pateko į nedidelį koridorių, ir nuo storo dulkių sluoksnio, dengiančio visus paviršius, jam užgniaužė gerklę. Voras nuskubėjo slėptis už tamsaus paveikslo. Palyginti su šiuo namu, dabartinis jo būstas rodėsi neišpasakytai ištaigingas.
– Lordas Densmoras atvyko pasimatyti su ponu Netlsu, – pranešė Rafas. – Jis manęs laukia.
– Taip, žinoma. Prašom čia, milorde. – Liokajus nušlepsėjo koridoriumi.
Rafas žengė įkandin jo, bet akies kampučiu kažką pastebėjęs sustojo ties svetainės durimis.
Prie užgesusio židinio stovėjo aukšta gražių kūno formų moteris, apsitaisiusi plonyčiu juodu šilku. Ji nejudėjo ir nepasisveikino su juo, liko stovėti tylėdama, o jos veidą dengė tamsus šydas. Rafo lūpose atsirado neskubri šypsena, ir troškimas gauti sąrašą akimirką išblėso. Nors moteris tylėjo, jos kūnas jį kvietė, ir jis žingtelėjo arčiau tarpdurio. Jos pečiai šiek tiek įsitempė, ir jis sustojo, bet nenusisuko. Jos suknelė, juoda ir plona it dūmai, apgulė apvalumus. Prie krūtinės ji spaudė knygą. Odinis tomelis užstojo apvalias krūtis, matėsi tik šviesūs kauburėliai, slypį po juoda permatoma palaidinuke.
– Labas rytas. – Jis nusiėmė skrybėlę, žemai nusilenkė ir pastebėjo kelis baltus žiedlapius, pabirusius ant kilimo prie jos kojų, tikriausiai ponios Ros laidotuvių gėlių likučius. Pati ponia Ros teigė buvusi atsiskyrėlė, bet, atrodo, turėjo draugų, kurie jos gedėjo.
Ir kokia graži ši draugė. Rafas atsitiesė, žavėdamasis nemažu moters ūgiu. Jį užliejo kaitra įsivaizduojant, kaip prispaudžia šią įspūdingą būtybę prie savo kūno ir lūpomis nuslysta apnuogintu, trumpo šydo glamonėjamu kaklu. Pabilsnojo pirštais į šlaunį nujausdamas, kad moteris ūgiu tobulai jam tiktų, kaip kadaise derėjo Kornelija.
Jis sugniaužė kumštį, ir įkarštį atvėsino aštrus išdavystės kirtis. Paskui atpalaidavo pirštus ir pasistengė išlaikyti šypseną. Po velnių, kodėl jis galvoja apie Korneliją? Praeitis liko Prancūzijoje, kur, jei tik pasiseks, ir liks.
Jis sutelkė žvilgsnį į moters veidą, mėgindamas įžiūrėti jos bruožus po storu šydu. Įžvelgė tik nukaitusią odą ir putlių raudonų lūpų apybraižas. Reikia tikėtis, kad jos veidas toks pat patrauklus kaip ir kūnas, slypintis po siaura prancūziško stiliaus suknele. Jei advokatas spardysis ir nenorės atiduoti sąrašo, galbūt ši moteris pasirodys esanti sukalbamesnė.
– Prašyčiau, milorde, – paragino liokajus.
Rafas paskutinį kartą žvilgsniu paglamonėjo aukštąją moterį, nenoromis atsisveikindamas linktelėjo ir paskui liokajų nuėjo iki kambario namo gale.
Jie priėjo koridoriaus galą, ir liokajus atidarė duris į seną kabinetą, kur tuščias linkstančias lentynas laikė tik dulkės. Prie stalo sėdėjo apkūnus akiniuotas vyras, peržiūrinėjantis pluoštus pageltusių dokumentų. Rafui įėjus jis atsistojo ir žandenų įrėmintose jo lūpose atsirado plati šypsena.
– Pone Netlsai, su jumis susitikti atvyko lordas Densmoras, – sušvokštė liokajus.
– Lorde Densmorai, kaip malonu. – Keli iš rankogalio išlindę siūlai sujudėjo ore, kai vyriškis rankos mostu pasiūlė Rafui atsisėsti ant medinės kėdės priešais stalą. – Prašau sėsti.
– Atsiprašau, kad neatvykau, kaip žadėjau laiške, bet mane užgaišino reikalai Prancūzijoje. – Ir vos nepražudė. Jei prie lošimo stalų jo nebūtų aplankiusi sėkmė, jis vis dar būtų įstrigęs toje pradvisusioje skylėje. – Užjaučiu dėl ponios Ros mirties.
– Taip, vargšė moteris. Pirmąkart per dvidešimt metų išeina iš namų, ir ją partrenkia kažkokia nevaldoma karieta. Baisus dalykas. – Advokatas caksėdamas liežuviu atsisėdo ant kėdės, ir ši prislėgta jo svorio sugirgždėjo. – Matyt, ji neklydo tiek metų tūnojusi namuose.
– Atrodo, taip ir yra. – O, kad toji karieta būtų nelemtąjį šantažuotoją partrenkusi prieš išsiunčiant tą prakeiktą laišką. Bet nežinia, į kieno rankas tuomet būtų pakliuvęs sąrašas. Dabar bent jau galima įsigyti visą knygą, ne tik puslapį, kuriame įrašyta jo tėvo pavardė – išdavystės įrodymas. – Kai buvau Paryžiuje, ponia Ros man parašė, siūlydama įsigyti vieną jai priklausiusią knygą.
– Taip, žinau apie tai. Nelabai įdomus skaitinys. Viso labo kilmingųjų sąrašas ir skaičiai prie jų pavardžių. Tikriausiai sąrašas vyrų, jaunystėje mokėjusių už jos draugiją. Pasak liokajaus, kadaise ji buvo tikra gražuolė. – Vyras sukikeno, ir apskritas jo pilvas po susiglamžiusia liemene suliulėjo. Paskui jo žandenos nusviro, ir jis tapo panašus į nekaltą skaliką, laukiantį šeimininko nurodymų. – Kodėl to daikto norite?
– Turiu tam priežasčių. – Rafas daugiau neaiškino, nes nenorėjo atskleisti, kas iš tiesų yra tame sąraše.
– Taip, tikriausiai turite. – Nekaltybės kaukė šiek tiek nuslydo, ir Rafas prisiminė puikų Prancūzijoje kartą įveiktą kortuotoją, kuris gebėjimu blefuoti beveik prilygo jam. Paskui advokatas pasitrynė pagurklius, ir išraiška dingo. – Gaila, kad neatvykote ankstėliau.
Nugara pakilo baimė, ir visos mintys apie lošimą ir spėlionės, ką šitas putlus vyras žino apie sąrašą, išgaravo. Nuo pat tada, kai išsilaipino Doveryje, jis tik ir tegalvojo, kaip gauti tą knygą. Visą Veltstouno dvarą išvertė ieškodamas užsilikusių vertingų daiktų, kuriuos galėtų parduoti. Dar šįryt pardavė puikų sidabrinių šaukštų rinkinį, kurį rado palėpėje, medinėje dėžutėje, įspraustoje tarp dviejų skrynių, ir kurio kažkokiu būdu nepastebėjo tėvas.
Rafas