skyrybų vakarėliai buvo madingi, bet ar tikrai vertėjo visų žmonių, jai šitaip apkartinusių gyvenimą, akivaizdoje spręsti santykius su vyru?
Kita vertus, pasirinkimo Lilė neturėjo. Rikardas buvo nepalenkiamas. „Privalome viešai paskelbti apie savo santykių pabaigą. Lile, arba atvyksi, arba skyrybų nebus.“
Tonis priėjo atidaryti automobilio durelių. Moteris prisivertė suimti ištiestą vairuotojo ranką, bet kojos nenorėjo klausyti. Keliai virpėjo, linko nuo kūno svorio. Išvydusi ilga eile išsirikiavusius limuzinus, Lilė šaižiai įkvėpė. Galvoje tebebuvo gyvas prisiminimas, kaip Rikardas pirmų jų vedybų metinių proga iš to paties limuzino ją viesulu nusinešė į miegamąjį. Tą naktį vyras ją pamylėjo su tokia aistra, kokia žadėjo meilę visam gyvenimui. Ak, kaip greitai visa, kas gražu, gali virsti pragaru.
– Vis dar galime apsigręžti, – tyliai pratarė sesuo. – Jeigu Rikardas tikrai nori skirtis, pats tave susiras.
– Ne, – purtydama galvą, paprieštaravo Lilė. – Privalau tai padaryti šį vakarą.
„Atvažiuok ir niekada nebeturėsi gyventi pasaulyje, kuriam nepriklausai.“
Lydima sesers, ji vatinėmis kojomis priėjo prie paradinio įėjimo. Tamsiaplaukis jaunuolis patarnautojo uniforma atidarė duris ir pakvietė jas užeiti.
– Kaip keista būti pakviestai į nuosavus namus, – sušnabždėjo Aleks.
– Tai jau nebe mano namai.
Tačiau viskas dvelkė namais. Lilė negalėjo atitraukti akių nuo vienetinio italų gamybos krištolinio sietyno, į kurį pirmiausia smigdavo visų įėjusių akys. Šį vestibiulio pasididžiavimą jie išsirinko drauge, išvykę medaus mėnesio į nedidelį, krištolu garsėjantį Murano miestelį. Jie patys išsirinko kristalą, ant kurio buvo išraižyti jų inicialai ir kurį amatininkai pritvirtino prie apatinės sietyno eilės. Rikardas primygtinai reikalavo, kad prie inicialų dar būtų prikabintos dvi persipynusios širdys.
– Šis sietynas simbolizuoja mudu, – sakė jis. – Nebesame atskiri žmonės – nuo šiol esame viena.
Jausdama, kaip ima tirpti sukaupta tvirtybė, Lilė susvyravo. Noras sprukti kaip galima toliau ir greičiau nuo čia buvo toks stiprus, kad jai tik didžiausiomis valios pastangomis pavyko likti vietoje.
– Lile, – žvelgdama seseriai į veidą, su nerimu balse kreipėsi į ją Aleks.
– Man viskas gerai. – Lilė prisivertė nusišypsoti į viršuje esančią iškilmių salę pasisiūliusiam palydėti jaunuoliui. – Žinome kelią.
Seserys petys petin ėmė kopti poliruotais mediniais laiptais į antrą aukštą. Lilei širdis su kiekvienu laipteliu plakė vis greičiau ir greičiau. Kai pasiekė laiptų viršų ir pasisuko į žvilgančią iškilmių salę, nuo įtampos Lilė kone kibirkščiavo. Man pavyks. Esu čia buvusi šimtus kartų.
Tačiau visus kartus greta jos būdavo Rikardas – uola jai niekada nepriklausiusiame pasaulyje. Šis vakaras turėjo reikšti EPR – erą po Rikardo.
Lilė stabtelėjo tarpduryje ir ėmė dairytis po akinantį blizgesį skleidžiančią brangakmeniais ir žvilgančiomis sukniomis išsipusčiusią minią. Spindesį paryškino antikvariniai XIX amžiaus Anglijos regento stiliaus sietynai. Salės kampe grojo džiazo grupė, bet susirinkusiųjų pokalbiai nustelbė muziką.
Lilė įsitempė. Džiazo ji nemėgo. Gal taip Rikardas mėgino kai ką pasakyti? Parodyti gyvenąs be jos?
– Privalai išgerti. – Aleks stvėrė seserį už alkūnės ir stumtelėjo į priekį.
„Nusigerti iki žemės graibymo“, – niūriai pagalvojo Lilė, jausdama, kaip tuzinas smalsių akių sminga į jas ir per minią ima ristis nauji šnabždesiai. Nusiteikusi į nieką nekreipti dėmesio, – vienintelis būdas, padėdavęs jai išgyventi panašias situacijas, – Lilė žengė į priekį.
Pamačiusi Džei Kaiken, Lilė kilstelėjo smakrą ir nesustodama nuėjo toliau. Seserims priėjus prie baro salės gale, įvyko keistas dalykas. Minia prasiskyrė tarsi Raudonoji jūra žengiant Mozei. Kairėje salės pusėje būriavosi Lilės draugai ir pažįstami, po išsiskyrimo su Rikardu likę jai ištikimi ir toliau palaikę su ja ryšius. Dešinėje stovėjo Rikardo verslo partneriai, jo brolis, pusbroliai ir pažįstami politikai.
– Jaučiuosi taip, lyg dar kartą išgyvenčiau mūsų vestuves. – Lilė sušvokštė, prisiminusi, kaip žengė į tą nuostabią seną katalikišką katedrą Aukštutiniame Ist Saide. Vienoje pusėje ją pasitiko šeima ir draugai – tvarkingai apsirengę Ajovos ūkininkai, draugės ir bendraklasiai. Kitas, gerokai gausesnis būrys – be galo elegantiškai išsipustęs Rikardo klanas: šimtmečius menančios kilmingos šeimos ir aristokratijos atstovai. Tarsi jų santuoka nuo pat pradžių būtų buvusi perskelta pusiau.
Lilė iškelta galva ėjo toliau. Nugara nusirito virpulio banga. Oda pašiurpo. Jautė, kad salėje yra ir Rikardas. Kad ją stebi. Pasukusi galvą pamatė jį – tarsi taikinio ieškantį pašto karvelį. Vyras atrodė įsiutęs. Verdantis pykčiu. Pilve jausdama nerimo sukeltą virpulį, Lilė sunkiai nurijo seiles. Rikardas kalbėjo keturiomis kalbomis: anglų, ispanų, vokiečių ir gimtąja italų. Lilė ir be žodžių suprato, ką byloja vyro juslingai pavojingos lūpos ir žvilgsnis.
Velniava. Ji nervingai pakėlė ranką prie veido, gestu atkreipdama jo dėmesį. Tik Rikardas sugebėjo žvelgti į moterį su laukine aistra; o dar vadino save dvidešimto amžiaus vyru.
– Nesileisk jo įbauginama, – sumurmėjo Aleks. – Tai tavo skyrybų vakaras. Jauskis kaip namie.
Lengva pasakyti, sunku padaryti. Ypač matant, kaip, atleidęs nuo pareigos padavėją ir perėmęs iš jo dvi taures šampano, Rikardas de Kampas pajuda prie jų – žvelgdamas taip karštai ir aistringai, kad Lilei kaito moteriškiausios gelmės. Moteris akimis gerte gėrė šį naują savo vyro įvaizdį. Vilkėdamas juodu smokingu, dar labiau paryškinusiu juodbruvą gymį, Rikardas atrodė nepadoriai išvaizdus. Būtent dėl atšiaurios veido išraiškos jis šiandien atrodė kitoks: tvirtai sukąsti dantys, šaltumu dvelkiantys įdubę skruostikauliai. Kadaise kaktą slėpusios tamsios, tankios garbanos buvo nukirptos. Trumpa šukuosena jam teikė atkaklaus ir ištvermingo vyro įvaizdį. Toks jis atrodė dar pavojingesnis, patrauklesnis, jeigu tai apskritai buvo įmanoma. Tamsios Rikardo akys dar niekada nespindėjo tokia nuožmia ugnimi.
Lilei liežuvis prikepė prie gomurio, pulsas padažnėjo, širdis ėmė mušti taip smarkiai, kad nori nenori teko nagais įsikirsti sau į delnus. Kodėl po visko, ką jiems drauge teko išgyventi, Rikardas tebebuvo vienintelis vyras, sugebantis vien žvilgsniu priversti ją virpėti?
– Nepamiršk – pavojinga gyvybei, – kumštelėjusi jai į pašonę, priminė Aleks.
Rikardui priėjus, Lilė giliai įkvėpė ir išsitiesė kaip styga. Vyras palinko į priekį ir pakštelėjo žmonai į skruostą.
– Ne tik vėluoji, bet ir vilki rožinės spalvos suknelę. Galima pagalvoti, kad tyčia stengiesi mane erzinti.
Lilės širdis ėmė plakti kaip pašėlusi.
– Tiesiog švenčiu naujai atgautą laisvę.
– Štai kaip. Bet jos dar neatgavai, – atrėmė Rikardas ir priglaudė lūpas prie kito Lilės skruosto. – Be to, ne per daug nuteiki mane tau ją suteikti. – Jis atsitraukė ir pervėrė žmoną priekaištingu žvilgsniu, nuo kurio jos skruostai užkaito kaip penktokės. Ji jautė į juos įsmeigtus žvilgsnius.
– Nežaisk su manimi, Rikardai, – tyliai perspėjo Lilė. – Antraip apsisuksiu ir išeisiu taip greitai, kad net nespėsi mirktelėti.
Tamsios akys žybtelėjo, lūpų kampučiai pakilo.
– Jau kartą taip