Viskas, ko jis norėjo. Emily McKay

paversti gerais. Ji išsigando, kad Deltonas Keinas galėjo atkasti tiesą.

      Jis arba patrauks baudžiamojon atsakomybėn negalinčią apsiginti aštuoniasdešimt trejų sulaukusią senelę, arba privers ją grąžinti pinigus.

      Nė viena galimybė neatrodo priimtina, todėl Leinė turi labai gerai apgalvoti, kaip sužaisti.

      Į bet kurį iš Keinų – ypatingai į Deltoną – reagavo demonstruodama drąsą arba pasipiktinimą. Prieš dešimt metų, kai paskutinį kartą matė Deltoną, ji buvo visai kitokia. Mergina su itin iššaukiančiais drabužiais, privertusi jį iškviesti policiją ir užgaulioti bei išplūsti, kol policininkai tempė ją į kalėjimą. Bet dabar ji jau ne maištininkė ir ne akiplėša.

      Dešimtmetis išmokė santūrumo ir susilaikymo. Dėl Dievo, juk ji yra pradinių klasių mokytoja. Gal ir neblogai, kad atrodo kaip vaikas kopūstuose, maloni, miela ir nuolaidi.

      Nespėjo visko apgalvoti, kai blizgantis baltas sedanas pasirodė iš už Švyturio gatvės kampo ir pasuko prie mokyklos. Negalėjo pasakyti iš kur, bet žinojo, kad automobilį vairuoja Deltonas. Turbūt dėl to, kad žinojo visus automobilius, kuriuos vairavo vaikų tėvai.

      Baltas automobilis sustojo vienoje iš svečiams skirtų vietų ir, be abejo, iš jo išlipo Deltonas. Akimirksniu jį pažino, nors paskutinįkart matė seniau nei prieš dešimtmetį, kai ji išsikėlė iš senelės namų, vos sulaukusi aštuoniolikos. Šiandien jis dėvėjo gelsvas kelnes ir baltus medvilninius marškinėlius. Netrukus jis stabtelėjo ir nusiėmė akinius nuo saulės. Neaišku, ar ją atpažino. Leinė pamojavo, ir jis patraukė prie jos.

      Šalia jos stovinti Elė, paskutinioji iš vaikų būrio, pasimuistė.

      – Panele Fortin, jūs spaudžiate man ranką.

      – A? – Leinė pažvelgė į mergaitę. – Ak, atsiprašau. – Ji atleido kumštį ir paglostė Elės rankytę.

      Elė susiraukė ir linktelėjo į stovėjimo aikštelės pusę.

      – Kas tas nepažįstamas vyras? Jis jums mojavo. Mes turime informuoti direktorių Šipį.

      – Ne! – Jėzau, tik to jai ir tereikia. Pagaliau, pagaliau! Pasirodė Elės mamos Buick‘as ir sustojo priešais mokyklą. – Jis… senas mano draugas.

      Melagis melavo, per tiltą važiavo.

      – Kitą kartą, gerai? – sumurmėjo Leinė, kai nuvedė mergaitę mamai.

      Bent vieną kartą ji nori susitikti su Deltonu Keinu tinkamai pasiruošusi. Bet vietoj to sutinka jį susiraukšlėjusiomis kojinėmis.

      Ir su kvailais, nors ir patogiais sportiniais bateliais.

***

      Nors labai ilgai jos nematė, Deltonas akimirksniu atpažino Leinę Fortin. Su niekuo negalėjo supainioti ant pečių krintančių tamsių plaukų. Ir ji vis dar taip pat seksualiai judėjo – su mokytojos drabužiais tokia eisena turėtų atrodyti keistai, bet neatrodė. Jos oda tebebuvo balta, o šypsena tokia pat plati.

      Ji buvo su gėlėtu sarafanu, kuris siekė blauzdas ir plevėsavo jai einant. Šalia jos stoviniavo keli vaikai.

      Sekundę, kai pamatė ją ten stovinčią, sustojo it įkaltas. Pajuto, kaip perliejo geidulio žaibas. Leinė buvo iš tų merginų, kurios prašokusios paauglystės sunkumus iš mergaičių iškart virsta sekso deivėmis, o toks vaidmuo jai patiko, nes erzino griežtą senelę ir jo tėvus. Ir jį patį erzino, nors jis stengėsi to neparodyti. Ji dar labiau spindėjo, o seksualumas tapo subtilesnis ir patrauklesnis.

      Iki šios akimirkos Deltonas svarstė, ar padėjo jai, pagelbėdamas gauti šitą darbą. Jam buvo įdomu, ar Leinei pavyko sutramdyti maištingą būdą, kad galėtų mokyti pirmaklasius prabangioje, konservatyvioje privačioje mokykloje. Toji Leinė, kurią jis pažinojo paauglystėje, niekino turtuolius ir neapkentė veidmainių. O dabar ji moko jų vaikus.

      Dabar žiūrėdamas į ją mąstė, kad niekada nebūtų pagalvojęs, kad laisvai krintantis sarafanas gali užmaskuoti įžūlią prigimtį – Leinė pasilenkė ir kalbėjosi su mergaite. Staiga jos sarafano petnešėlė nuslinko ir atidengė ant peties esančią tatuiruotę. Taip jau geriau.

      Ji pažvelgė į jį ir jos lūpos persikreipė nuo nepasitikėjimo. Na, bent vienas dalykas nepasikeitė. Ji vis dar jo nekenčia. Jis negali jos kaltinti po to, kaip su ja elgėsi.

      Leinė kažką pasakė mergaitei ir patapšnojo jos delniuką. Deltonui ji pasirodė moteriška ir grakšti, bet, žinoma, jokio rafinuotumo ar elegancijos. Tada jis kažkodėl prisiminė buvusią žmoną. Poršijos jokiu būdu nepamatytum su besiplaikstančia gėlėta suknele.. ir tais sportiniais batukais, kuriuos avi Leinė. Juodu aštuonerius metus gyveno santuokoje ir jis iki šiol nežino, ar ji kada nors turėjo sportinius batelius. Poršijos niekas nepamatytų stovinčios prie mokyklos ir laikančios už rankos mergaitę.

      Bet kai Leinė įsodino mergytę į Buick‘ą ir atsisuko į jį, Deltonas nustebo, kad lygina Poršiją su ja. Moterys yra visiškai skirtingos. Su Poršija juos siejo intymumas ir jausmai, o su Leine… Buvo sunku apibūdinti santykius su Leine. Ir jau ne pirmą kartą klausia savęs, ką čia veikia.