jis būtent tai ir norėjo padaryti. Tai būtų kur kas maloniau, nei kalbėtis apie jo niekam tikusios asmenybės pokyčius.
Staiga Heiven paklausė:
– Ką dar trokšti pakeisti? Be to, kad nori susigrąžinti popžvaigždės statusą?
Marko visai nežavėjo popžvaigždės titulas. Tai lyg per prievartą dėvėti ankštus drabužius. Mintis, kad reikės stengtis jį atgauti, vyrui visiškai nepatiko. Jis papurtė galvą.
– Gal nori susitikti su konkrečiais žmonėmis? Nueiti į seniai lankytas vietas?
– Ne.
Heiven linktelėjo. Bent jau tiek pavyko sužinoti.
Markas ir taip nuolat susitikdavo su konkrečiais žmonėmis – bliuzo muzikantais iš bjauraus naktinio klubo ir mušeikomis, kurie keldavo riaušes netoli Vebsterio namų esančioje sporto salėje. Tačiau Heiven laukė kitokio atsakymo. Žmonės, su kuriais ji supažindins Marką, priklauso visiškai kitam visuomenės sluoksniui.
– Užrašysiu tave į kirpyklą ir grožio saloną, – Heiven palietė savo plaukus, šviesoje suspindo rožine spalva nulakuoti nagai. Markas susijaudino, todėl iškart nukreipė žvilgsnį. – Taip pat reikės apsilankyti drabužių parduotuvėje.
Pastarąjį dešimtmetį Markas lankėsi tik dėvėtų drabužių parduotuvėje. Nuo minčių apie ištaigingas parduotuves pašiurpo oda. Prieš dešimt metų grupės dizaineris nuolat jį vaikydavo po parduotuves lyg mažą lepūnėlį. Markas kaip gyvas to neužmirš.
Jis troško pabėgti lygiai taip, kaip paliesti gundančias Heiven formas. Primityvios vyro smegenys rėkte rėkė: dink iš čia.
– Ar tiesiog negalime susitarti, kad nusikirpsiu plaukus ir nueisiu į parduotuvę?
Heiven šyptelėjo, tada įsimetė į burną šiek tiek jūrų gėrybių pašteto. Papurtė galvą.
– Kokia nesąmonė.
Markas nesakytų to garsiai, tačiau Heiven jam patiko. Ši moteris nebuvo agresyvi, o spinduliavo tikrą pasitikėjimą savimi. Galbūt į jį žvelgė su gailesčiu, tačiau tai buvo šimtąkart geriau už išprotėjusias, nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamas gerbėjas, kurios įsibrauna į grupės drabužinę ir nori permiegoti su Kylam! muzikantais.
– Pasistengsiu, kad neskaudėtų.
Heiven tai pasakė neutraliai, tačiau Marko vaizduotė kaipmat įsiaudrino. Matyt, ši moteris galėtų sukelti skausmą. Tereikia nuo stalo numesti visą šlamštą ir tuojau bus galima įsitikinti. O gal Heiven suteiktų nežemišką malonumą? Kad ir kaip būtų, Markas troško Heiven.
Bet geriau neprisisvajoti. Tokios moterys kaip Heiven Hoit nemiega su prasigėrusiais mušeikomis. Nors moteris turi gundančius išlinkimus, neabejotina, ji savo kūną laiko po devyniais užraktais. Jei jis pabandytų įveikti šias sienas, galiausiai liktų įskaudintas. Bet tai netrukdo žavėtis Heiven kūnu, lygiais juodais plaukais ir jausmingomis lūpomis. Staiga kepsnys pasidarė neskanus, ėmė veltis burnoje. Markas svajoja apie moterį, kurios negalės turėti…
– Netrukus sudarysiu tikslią darbotvarkę. Ten bus nurodytas vizito grožio salone laikas ir renginiai, į kuriuos mudu vyksime.
Markas padėjo šakutę ant stalo.
– Kokie dar renginiai?
– Vakarėliai, koncertai, sueigos – eisime visur. Reikia, kad tave fotografuotų ir apie tave rašytų. Kitaip naujasis įvaizdis neatneš jokios naudos.
Markas stengėsi neparodyti, kaip nekenčia tų visų renginių. Kaip negali pakęsti minios, viešumos ir netikrumo.
– Iš to neišeis nieko gero.
Heiven pakėlė galvą.
– Priešingai. Žinoma, jei tikrai nori prisidėti prie grupės turo, – ji įtariai prisimerkė.
Markas nebegalėjo pasitraukti. Tačiau tai privalo būti tik jo sprendimas.
– Klausiu dar kartą. Kodėl tai darai?
Markas nenorėjo atsakyti, tačiau jautė, kad ši moteris klausinės tol, kol jis pagaliau atskleis tiesą. Heiven panaši į atkaklią moterį.
– Iš pradžių nesutikau, – pripažino jis.
Du grupės nariai ir buvęs vadybininkas atėjo Marko ieškoti, kai šis kelias dienas iš eilės neatsakė į telefono skambučius. Išvydę buvusį kolegą pareiškė: vyruti, atrodai prastai.
Tą dieną jis nebeturėjo vienkartinių skutimosi peiliukų bei pieno ir dribsnių. Vadinasi, jis buvo nesiskutęs, o pusryčiams išgėrė keletą stiklų Kruvinosios Merės artimiausiame bare. Nieko naujo.
Markas padėkojo už pagyras.
Trijulė pakvietė Marką šio bei to išgerti ir viską paaiškino. Grupės nariams reikėjo pinigų. Todėl jie norėjo surengti sugrįžimo turą. Buvo įsitikinę, kad pinigų reikia ir Markui. Belieka viską patikėti buvusiam vadybininkui Džimiui Džefersui ir prikelti grupę iš pelenų.
Iš pradžių jis atsisakė. Tiesą sakant, sulaukęs tokio pasiūlymo, tiesiog degė iš įsiūčio.
Grupės nariai ir vadybininkas iš karto atšoko. Iš tiesų Markas tikėjosi, kad jo griežtas atsakymas paragins juos imtis dar didesnių gražbylysčių, tačiau jie jau buvo nusprendę vietoj Vebsterio pakviesti kitą muzikantą. Nesulaukę Marko susidomėjimo, jie taip ir norėjo pasielgti.
– Žinai visą grupės istoriją? – paklausė Markas.
Heiven linktelėjo. Jos plaukai buvo susukti į įmantrų kuodą. Markas svarstė, kiek smeigtukų ir plaukų lako prireikė jam suformuoti. Ši moteris tobula – vadinasi, ne Vebsterio nosiai. Jie buvo iš kitokių pasaulių, turėjo kitokias vertybes. Heiven geidulingai nežvelgė į Marką. Ji vyrą tyrinėjo aštriu, kritišku žvilgsniu, stengdamasi įsiminti kuo daugiau detalių.
– Grupės istorija kai ką nutyli – man iš viso nederėjo prasidėti su Kylam! Kiekvienas, pažiūrėjęs į mane, galėjo pastebėti, kad nesu popžvaigždė. Mokiausi Berklio muzikos koledže, grojau bliuzą ir roką. Deja, kaip ir daugeliui muzikantų, vienas netikėlis prodiuseris pripūtė man miglos į akis. Vaikinai, kurie nesugeba pasakyti ne, pelnytai vadinami skystablauzdžiais. Man nereikėjo sutikti, nes turėjau ir kitų pasiūlymų.
– Tai kodėl galiausiai sutikai?
– Prieš kelias savaites mano tėtį ištiko širdies smūgis.
Moteris kiek atlyžo. Jau prieš tai Heiven atrodė graži, tačiau su šia gailestinga mina veide…
Markas nenorėjo pasirodyti silpnas. Jis nežinojo, kad moterys sugeba šitaip bendrauti – įsiklausyti ir priversti pasijusti vieninteliu vyru pasaulyje. Vyras užgniaužė jausmus ir kalbėjo toliau.
– Jo laukia ilga reabilitacija, o kol kas namie juo rūpinasi slaugė. Tai kainuoja žvėriškus pinigus, o draudimo kompanija nepajudino nė piršto. Esu vienintelis sūnus. Mama mirusi. Pažadėjau tėčiui viskuo pasirūpinti.
– Kaip miela. Esi geras sūnus.
Vyras tik numojo ranka.
– Tikrai ne. Daugelį metų nebendravome. Jis man priekaištavo, kad šitaip nusivažiavau. Galiausiai pavargau kiekvieną kartą klausytis jo pamokslų. Tačiau kai jį ištiko širdies smūgis, supratau, kad vieną dieną galiu jo netekti. Noriu atkurti prarastą tėvo ir sūnaus ryšį. Privalau dėl to pasistengti.
Heiven akys žvelgė vis švelniau. Markas bandė apsimesti, kad to nepastebėjo.
– Vadinasi, dėl to sutikai atkurti grupę.
– Džimis neišklojo visko iki galo?
Heiven