.

„Bandelės šildymo stalčiuje. Myliu, mama.“

      Buvo penkta valanda ryto ir jau mažiausiai valanda, kaip ji triūsia pašarų krautuvėje. Mamai patiko susitvarkyti dokumentus prieš ją atidarant. Nors ir nebebuvo būtina, ji vis vien tvarkė finansinę apskaitą ir išeidavo pabendrauti su apsilankiusiais pirkėjais. Ji ir įkūrė šį verslą, o tėtis keliavo po pasaulį drauge su karinėmis pajėgomis. Mama vertino pastovumą ir netroško palikti gimtojo miestelio. Jų tarpusavio santykiai buvo nusisekę, nes, kai būdavo kartu, niekas kitas pasaulyje lyg ir neegzistavo. Tik jis ir brolis.

      Tėvai pasirūpino, kad jų berniukų vaikystė miestelyje tarp dviejų ežerų būtų be rūpesčių. Gyveno miestelio pakraštyje ir tame keturkampyje, kaip jie mėgdavo vadinti, tebuvo keturi šviesoforai, pora bakalėjos krautuvių ir įvairių kitų įstaigų. Miestelį imta statyti be jokio konkretaus plano. Kai pagaliau buvo nuspręsta, kad miesteliui reikalingi teismo rūmai, juos pastatė įstaigų ir verslo įmonių keturkampio vidury.

      Jam atliekant karo tarnybą Ežero Idilė ėmė keistis. Prisiminė, kaip juokėsi skaitydamas mamos laišką, kuriame ji rašė, kad miesto taryba nusprendė, jog tinkamiausia bus atidaryti „Diary Queen“ ir „McDonald’s“ restoranus toje pačioje greitkelio pusėje.

      Į jį – dėl garsinančių miestelį ežerų, dailininkų ir rašytojų – ištisus metus plūdo turistų srautas. Artėjo Helovino šventė ir jis nepastebėjo nė vieno namo, kuris nebūtų papuoštas. Dar buvo keletas „B ir B“ viešbučių, kuriuose vaidenosi, taip pat didžiulis labirintas Karinsų moliūgų ūkio kukurūzų lauke.

      Mažame miestelyje viskas rodėsi labai paprasta. Ir be ČŽV agento buvo aišku, kad jo greitkelyje netikėtai sutikta moteris yra miestelio laikraščio naujoji savininkė.

      – Toji jankių mergiotė nesupranta, kaip čia pas mus yra, – skundėsi ponia Loton. – Ji parašė, kad senasis ponas Gunteris šeštadienio vakarą sėdo į kalėjimą. Na, betgi visiems žinoma, kad pastaruosius dvidešimt metų kiekvienas jo savaitgalis prabėga kalėjimo kameroje. Mirė jo mieloji žmonelė Perlė – lai Dievas suteikia jos sielai ramybę – o jis vis dar jos ilgisi. Tačiau jam reikia kitos moters, jaunesnės, kuri išsklaidytų visus jo rūpesčius.

      Ji apžvelgė kitas ratu sėdinčias moteris ir Bleikui kilo įtarimas, kad ji norėtų būti tąja pono G mintis užvaldžiusia moterimi. Bleikas šyptelėjo ir gurkštelėjo punšo. Argi svarbu, kad ji neseniai sulaukė aštuoniasdešimt penkerių, o ponui G jau arti šimto.

      – Jai priklauso didžiulis namas, kone rūmai, – antrino jai Ledi Smit. Jos vardas buvo Ledi ir kažkodėl visi miestelio gyventojai ją vadino Ledi Smit. Iš pagarbos ar dėl to, kad ji buvo jo mamos draugė, dešimtmetis Bleikas į ją kartą kreipėsi ponia Smit. Ji subarė jį, paaiškino, kad yra ledi ir kad būtų geriau, jei jis šitai įsimintų visam laikui.

      Miestelyje buvo pilna keistuolių ir Bleikas buvo vienas jų. Vaikystėje visur vaikščiojo apsirengęs kaip Deividas Krokitas1 ir niekas nepratarė nė žodžio. Nebent jo brolis, labiau žavėjęsis Žmogumi Voru.

      – Ji turi tiek daug pinigų, kad nebeišmano, ką su jais veikti. Tik įsivaizduokite, leidžia tą laikraštį internetu – ar kuo ten vaikai dabar naudojasi, – reiškė savo nepasitenkinimą Ledi. – Čionykščiams patinka laikyti laikraštį rankose. Ir dar, atrodo, kad ji nesupranta, jog kai ko nedera paskleisti viešumoje. Parašiau redakcijai daugybę laiškų, bet ji nė karto jų neišspausdino, neatsižvelgė į juos. – Ledi beviltiškai numojo ranka.

      – Tikra jankė.

      Iš kur tiek įžūlumo parašyti tiesą apie Ežero Idilę. Drąsi moteriškė. Plaudamas kriauklėje puodelį Bleikas pasijuto bedžiūgaująs.

      Mamai, ko gero, pašarų krautuvėje jo pagalbos nereikia. Bet negi sėdėsi be darbo ir nerimausi. Tokiais momentais jį beveik visada patraukdavo ne ten, kur reikia.

      Svarstė, kur galėtų būti Meisė – pagaliau sužinojo jos vardą. Jei protinga, dar tebemiega. Kaip kiekvienas normalus žmogus šią ryto valandą. Išsukęs pikapu iš keliuko pamatė kažką skuodžiantį pro šalį.

      Bleikas keletą kartų sumirksėjo ir akimis sekė neryškų kontūrą.

      – Negali būti.

      Namo baltai dažytomis sijomis ir kieme pastatyta iškaba „Parduodama“ verandoje tupėjo didžiulis šuo, kurį jis neseniai stūmė į automobilį. Toji vieta buvo maždaug už penkių kvartalų nuo jo mamos namų.

      Jam suskaudo širdį išvydus, kaip Harlė spokso į duris, lyg laukdama, kad jas atidarytų. Metams bėgant Bleikas matė daug siaubo, bet vaikų ir gyvūnų sielvartas buvo jo silpnybė. Kiek įmanydamas norėtų juos apsaugoti.

      Meisė teisi. Kitaip nei žmogus, šuo nepajėgia suprasti, kad šeimininko nebėra.

      Lėtai išlipęs iš pikapo žengė ant akmenimis grįsto tako. Harlė pažvelgė į jį primušto šunyčio akimis. Viena jos akis buvo mėlyna, kita žalia.

      Nematė jų stumdamas pasturgalį.

      – Ei, gražuole, kas atsitiko?

      Ištiesė ranką, bet ji nuo jo nusisuko. Pakėlusi didžiulę leteną trinktelėjo į durų rankenos bumbulą.

      Kad jį kur tą šunį. Širdis ėmė smarkiai plakti. Neišmanydamas, kaip pasielgti, atsisėdo greta jos ant viršutinės laiptų pakopos. Galėjo prievarta nusitempti ją į pikapą, bet nedrįso. Jei pelnytų pasitikėjimą, gal pati eitų savo noru. Jautė, kad būti namų teritorijoje jai reiškė daugiau nei saugus prieglobstis.

      – Sėdėsiu čia su tavimi, kol nuspręsi, ką toliau daryti, – švelniai pasakė. Nesugalvojo nieko gudriau.

      Šuo trinktelėjo letena į duris ir suurzgė.

      Bleikas atsišliejo į turėklus. Šuo tarsi prašėsi įleidžiamas.

      Kraustausi iš proto. Jau ir šunys ims su manimi šnekėtis.

      – Ar pasakei, kad įleisčiau vidun?

      Jo pečius užgulė šuns letena.

      Aha, jis tikrai pamišęs.

      – Ak, mieloji, atleisk. Neturiu rakto. Įleisčiau, jei tik galėčiau, bet neturiu. Ir laikausi tam tikrų taisyklių. Įsilaužti į namus nėra išeitis.

      Ji sulojo ir iššoko iš verandos.

      Jis pakilo taip greitai, kaip jam leido skaudanti koja, pasuko už kampo ir palei namo sieną nusekė paskui.

      Kai jiedu atėjo prie galinės verandos, šuo trinktelėjo letena per durų rankeną ir įsikandusi dantimis paklebeno duris. Suurzgė, nes rankena nepasidavė.

      – Ką gi, pamėginome, – tarė jis.

      Harlė pakreipė galvą ir jis galėjo prisiekti, kad ji pakėlė į viršų akis.

      Šuo nuliuoksėjo prie išdžiūvusios paukščių girdyklos purvinos vejos vidury, padraskė letena akmenis, sudėliotus aplink to betoninio įrenginio pagrindą, ir sulojo. Bleikas nušlubavo prie fontanėlio, kad tik šuniui būtų ramiau.

      Ant žemės gulėjo durų raktas.

      – Na, šunie. Glumini mane, – jei vietoj keturių kojų turėtų dvi, palaikytum ją žmogumi. Tikrai yra sumani, jei susieja raktą su durimis.

      Rakindamas duris pastebėjo kažką žvilgčiojant per tvorą.

      Jis smerkiamai parodė į šunį pirštu.

      – Gerai, bet jei mudu suims, prisiimti kaltę teks tau, – patapšnojo jai galvą. Vos pasukus rankeną ir nespėjus pačiam atverti durų, Harlė bakstelėjo į jas nosimi ir sustojo nedidelėje virtuvėlėje lyg laukdama, kad jis įeitų vidun. Kai įėjo, ji vėl nosimi duris uždarė.

      Bleikui