Suvilioti varžovą. Jackie Braun

į savaitinę televizijos laidą, gali atsidurti interneto svetainėje.

      Suskambo Tristano mobilusis. Jis pažvelgė į ekraną.

      – Atleiskite. Turiu atsiliepti. Kol kalbėsiu, visi turite laukti čia. Neikite prie darbo stalų, kol sugrįšiu, – pridūrė jis eidamas į koridorių pasikalbėti telefonu.

      – Nerviniesi? – paklausė Finas.

      Po šimts pypkių, aišku, nervinasi. Tačiau Lara papurtė galvą ir bandė atrodyti nerūpestinga.

      Vyras netikėdamas kilstelėjo antakį.

      – Maniau, kad esi sąžininga, – tyliai papriekaištavo.

      – Gerai jau, gal kiek ir nervinuosi, – nusileido Lara. – Ne dėl to, kad reikės virti teisėjams, ne todėl, kad reikės spėti per nurodytą laiką, bet…

      – Melagė.

      Lara nekreipė dėmesio, kalbėjo toliau:

      – Labiausiai dėl to, kad reikia linksminti publiką. Aš virėja, o ne aktorė. – Lara apsidairė. – Man atrodo, kad visi nervinamės, nes reikės dirbti prieš kameras.

      – Kalbėk už save.

      – Nori pasakyti, kad visai nejauti nerimo?

      – Negaliu sau leisti, jei noriu laimėti. O aš noriu laimėti.

      – Norėti – dar ne viskas.

      Tą jo šypseną reikia uždrausti. Pasilenkęs arčiau Finas dalykiškai pareiškė:

      – Aš laimėsiu.

      Gal kitomis aplinkybėmis toks pasitikėjimas savimi moteriai būtų pasirodęs gundantis, ypač lydimas padūmavusių pilkų akių ir velniškos šypsenėlės. Bet Fino pasiryžimas kirtosi su jos pačios planais, todėl Lara atsakė:

      – Pasvajok, Popieriau.

      Finas sukikeno:

      – Neklydau manydamas, kad tu akmuo. Bet šiuo metu svajoju tik apie vienintelį dalyką… – Jo akys nuslydo prie moters lūpų, vyras kiek suabejojo ir rėžė tiesiai šviesiai: – Galiu sau leisti svajoti tik apie vienintelį dalyką – kad likčiau paskutinis virėjas šioje virtuvėje.

      – Tuomet tokie esame du.

      – Gal tiksliau – visas tuzinas? – nusijuokė Larai iš dešinės stovėjęs jaunas vyras.

      Moteris jį buvo pamiršusi – visus juos, – kai tik susikibo su Finu tyliame žodžių mūšyje su aiškiu flirto prieskoniu.

      Kažkoks Kirbis. Iš ten, kur stovėjo, Lara neįskaitė jo pavardės ant kortelės. Spėjo, kad vos sulaukęs dvidešimties. Pasišiaušę plaukai styrojo į visas puses, visi drabužiai atrodė kaip ištašyti kirviu mėsai kapoti.

      – Tai dar nereiškia, kad negalime būti draugai. – Šį kartą prabilo pusamžė blondinė drūtu juosmeniu ir ryškiu pietietišku akcentu. Ant jos kortelės buvo parašyta Flo Džimbl.

      – Teisybė. Galime būti draugiški. Bet aš nieko nekeisiu. Ketinu laimėti, – džeržgiančiu balsu atsiliepė vyras skusta galva, didžiulėmis ausimis ir penkių colių ožiška barzdele.

      Dėl abi rankas dengiančių tatuiruočių jis kaip namuose atrodytų kokiame baikerių bare. Būdamas maištingas, apsauginių priimamajame duotos kortelės su vardu jis visai nesegėjo, tačiau gotiškomis raidėmis ant sprando buvo užrašyta Raideris. Lara spėjo, kad toks jo vardas, o gal pavardė – ką gali žinoti.

      – Taigi, – atsiduso Lara.

      Na, Raiderio savo tėčio virtuvėje ji niekaip neįsivaizdavo. Pirmiausia, Kliftonas nemėgsta kūno meno, turbūt tik dėl to vos sulaukusi aštuoniolikos Lara ant strėnų išsitatuiravo pusės dolerio dydžio jin ir jan simbolį. Sužinojęs tėvas pamėlo iš pykčio. Ji jautėsi patenkinta savimi ir slapta džiaugėsi sulaukusi tėtuko dėmesio. Dabar kaskart vilkdamasi maudymosi kostiumėlį pasijusdavo kvaiša.

      – Norėjai ką nors pasakyti? – šiurkščiai, lyg kukurūziniais miltais pabarstytu balsu paklausė Raideris.

      Vaikinas siekė kokias šešias pėdas ir šešis colius, nešiojo makštyse prie diržo pakabintą smailų peilį. Ko gero, naudoja jį ne tik žuviai ar aukščiausios rūšies mėsai pjaustyti. Lara sunkiai nurijo seiles ir tuojau pasigailėjo – didžiulis vyras nusišypsojo tarsi užuodęs jos baimę.

      – Ataušk, vaikine, – žengdamas tarp jų Larą nustebino Finas. – Pasirink savo ūgio priešininką.

      Po narsaus Fino perspėjimo įsivyravusioje tyloje Raiderio juokas nuskambėjo lyg surūdijęs peilis, aštrinamas į grandinę.

      – Turbūt pamiršau užsirašyti, kad rungtyniaujame poromis. Ką, gražuoli? Būsi jos parankinis padažui virti? – nusivaipė Raideris.

      Išgirdę kandžią pastabą kiti dalyviai prunkštelėjo.

      Lara įvertino Fino poelgį, bet negalėjo sau leisti pasirodyti silpna. Ji atkirto Raideriui:

      – Tiesą sakant, ir aš turiu ką pasakyti, bet tegul verčiau pirmadienį pakalbės mano maistas.