Dabar viskas pasikeis. Lynn Raye Harris

žinojo, kad jos balsas nuskambėjo griežtai. Taip buvo dėl minčių apie Dragą. Bet ji negalėjo išsilieti ant Gabės. Todėl tyliai atsidususi ir tarsi maldaudama sudėjusi rankas vėl prakalbo: – Mėginau jam pranešti. Bet jo sekretorė pasakė, kad jis niekada daugiau nenori su manimi kalbėtis. Paskui parašiau laišką, bet jokio atsakymo negavau.

      Gabė buvo nusiteikusi karingai.

      – Gyvename moderniais laikais, mieloji, – pasakė ji. – Jei parašytum apie tai Feisbuke arba Tviteryje, jis tikrai pamatytų ir atbėgtų.

      Holė sudrebėjo. Tai būtų tarsi viešas savęs demaskavimas.

      – Neatbėgtų. O, be to, nejaugi nori, kad mirčiau iš gėdos? – ji kategoriškai papurtė galvą. – Jokiu būdu. Dragas prarado savo galimybę.

      Gabė pažvelgė į angelišką Nikio veidelį.

      – Žinau. Bet šis mažylis nusipelno visko, ką tik gali nupirkti už pinigus.

      Šių žodžių teisingumas pervėrė Holę kaip strėlė. Ji nevalingai nužvelgė mažą jų butuką ir akyse susikaupė ašaros. Nuo tada, kai grįžo namo į Naująjį Houpą, ji sužlugdė savo svajonę tapti garsia kvepalų kūrėja, prarado senelės namą ir buvo priversta išvykti už šimto kilometrų nuo buvusių namų, į Naująjį Orleaną, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui. Ji įsidarbino kokteilių padavėja kazino – tai nebuvo svajonių darbas, bet bent jau arbatpinigiai būdavo tikrai geri.

      Gabė atsikraustė praėjusiais metais, prieš pat užgęstant Holės senelei, ir, kai ji sužinojo, kad draugė laukiasi, pakvietė ją gyventi kartu. Dėkinga Holė taip ir padarė.

      Ji jokiu būdu nebūtų galėjusi likti gimtajame mieste. Jos senelė buvo gerbiama visuomenės narė. Ir nors ji pati, jei vis dar būtų gyva, būtų palaikiusi anūkę, Holė nenorėjo teršti jos atminimo, paskatindama vietinius liežuvius skleisti paskalas.

      Naujajame Houpe visi vieni kitus pažinojo ir žmonės tikrai nesusilaikytų neapkalbėję jos ir jos kvailo poelgio. Be to, Holė nesiruošė pasmerkti Nikio miestiečių kritikai, nes jis to nenusipelnė. Net ir gyvendami dvidešimt pirmame amžiuje kai kurie miestelio gyventojai vis dar manė, kad būti vieniša motina – didelė gėda.

      – Aš stengiuosi kaip galėdama, – pasakė Holė.

      Gabė išplėtė savo mėlynas akis.

      – Mieloji, žinoma, kad stengiesi. Atleisk, kad esu tokia nejautri kalė, – ji pabučiavo mažą Nikio kaktytę. – Tiesiog užsimiršau iš pykčio dėl šio mielo mažylio. Kokį netikusį tėvą jis turi. Tikėkimės, kad, kai užaugs ir norės tapti Jungtinių Valstijų prezidentu, jam nesutrukdys ta šeimos medžio pusė.

      Holė nusijuokė. Gabė sugebėdavo ją prajuokinti net tada, kai ji būdavo labai pikta. Holė priėjo ir spustelėjo draugės ranką.

      – Gabe, tu pati geriausia. Patikėk, nepykstu ant tavęs. Viskas bus gerai. Aš sukursiu kvepalus, kurie vieną dieną išvers ką nors iš kojų, ir mane pastebės. Dragas Di Navara nėra vienintelis pasaulyje kosmetikos karalius, nesvarbu, kad jis pats taip negalvoja.

      – Jis pakenkė tik sau, išsiųsdamas tave namo, taip ir nepauostęs tavo kvepalų.

      Holės krūtinę vėl užliejo gėdos karštis. Taip, jis išsiuntė ją namo nepauostęs nė vieno mėginio. Po nuostabios jų kartu praleistos nakties jis paruošė pusryčius ir atnešė į lovą. Holė jautėsi tokia laiminga ir nuostabi. Jie užkandžiaudami kalbėjosi, ir, kai Holė prisiminė savo lagaminėlį, Dragas liepė jį atnešti. Ir tada jis pajuto tą aromatą.

      – Kas tai, cara? – paklausė apžiūrinėdamas lagaminėlį ir sutrikęs suraukė antakius.

      – Čia mano mėginiai, – atsakė Holė iš jaudulio besidaužančia širdimi.

      – Mėginiai?

      – Taip, mano kurti aromatai. Aš gaminu kvepalus.

      Ji nepastebėjo pavojingo spindesio Drago akyse, kai jis pastatė lagaminėlį ir jį atidarė. Paėmęs Koletės buteliuką jis pakėlė jį ir primerkęs pilkas akis studijavo auksinį skystį.

      – Paaiškink, – griežtu balsu tarė jis.

      Holė sutriko, bet viską paaiškino. Ji nebijojo, nes juk jiedu kartu praleido nuostabią naktį, ir ji suprato, kad Dragas nėra pabaisa. Jis buvo aistringas, jautrus ir geras žmogus, viską giliai išgyvenantis ir lengvai neatsiveriantis.

      Holė vos susilaikė neuždėjusi delno ant širdies, kad numalšintų aštrų skausmą, kurį vis dar jautė prisiminusi, kas buvo toliau. Kokia ji buvo kvaila, kad neįtarė, jog taip įvyks. Ji vis dar labai ryškiai prisiminė pykčio perkreiptą Drago veidą, degančias akis ir įtemptus žandikaulius. Pamačiusi jį tokį Holė sutriko ir išsigando.

      Jis įmetė buteliuką atgal į lagaminėlį ir pastūmė jį Holei.

      – Nešdinkis, – pasakė šiurkščiu ir gąsdinančiu balsu.

      – Bet, Dragai…

      – Dink po velnių iš mano namų ir niekada negrįžk!

      Ir tada, Holei nespėjus ištarti nė žodžio, jis išėjo iš kambario ir užtrenkė duris. Po kelių minučių pasirodė kambarinė, jos suraukta kakta buvo tarsi bežodis atsiprašymas. Ant pakabos ji atnešė Holės kostiumėlį – tą patį, su kuriuo ji atvažiavo pasimatyti su Dragu, – ir pakabino ant kabyklos netoliese. Jis atrodė dar skurdžiau ir liūdniau nei dieną prieš tai.

      – Kai būsite pasiruošusi, panele, Barnis parveš jus namo.

      Prisiminusi tą baisią gėdos akimirką Holė užsimerkė. Ji suprato, kad Dragas nebegrįš ir kad ji galutinai prarado galimybę įtikinti jį savo, kaip kvepalų gamintojos, talentu.

      Nes leidosi išblaškoma. Nes elgėsi kaip pilka pelytė, pastumdėlė ir visiška kvailė.

      Ji leido Dragui Di Navarai pasimylėti su ja – jis buvo pirmasis vyras jos gyvenime, – ir leidosi užvaldoma tos fantazijos. Holė patikėjo, kad tarp jų užsimezgęs ryšys – ypatingas, kad jos jausmai jam buvo nepaprasti ir kad jis jautė tą patį.

      Kvailė.

      Jis išspyrė ją iš namų tarsi eilinę prostitutę.

      O argi tu ne tokia?

      Vidinis balsas nuolat jos to klausdavo. Juk visame tame buvo ir jos kaltės. Beveik dvidešimt keturias valandas ji praleido apsimesdama tuo, kuo nebuvo, turėdama vienintelį tikslą – įtikinti galingąjį Navaros kosmetikos vadovą, kad gali sukurti kvapą, tapsiantį firminiu jo įmonės ženklu.