Viskas įskaičiuota. Jackie Braun

prisimenu, buvo itin populiarus Amerikoje, kai pirmą kartą buvo išleistas.

      ‒ Ir toks tebėra tarp kolekcininkų.

      ‒ Ir tu esi kolekcininkas.

      Logiška. Vyras, gyvenantis Parko aveniu, turbūt turi pakankamai pinigų tenkinti savo įgeidžius, netgi jei tai atsieina šešiaženkles sumas.

      Nikas purtė galvą.

      ‒ Kolekcionuoju kitiems. Kad ir kaip patiktų šis automobilis, nepirksiu. Jis atiteks tam, kas daugiausia sumokės, kad jį įsigytų. Štai kaip užsidirbu.

      Jis ištraukė vizitinę kortelę ir padavė. Parašyta: „Kostas. Klasikinių automobilių pardavimas ir aukcionai“.

      ‒ Įspūdinga.

      ‒ Regis, domimės dviem tais pačiais dalykais.

      ‒ Dviem?

      ‒ Klasikiniais automobiliais ir…

      Šypsena būtų ištirpdžiusi net stiklą ir atskleidusi, koks tas antras dalykas. Darsė irgi nusiviepė – tikėjosi, kad prasiveržęs juokas buvo natūralus, o ne dėl susirūpinimo ir svaigulio.

      ‒ Leisk paimti krepšį, ‒ pasakė Nikas.

      Porsche variklis buvo sumontuotas gale, todėl bagažinė įrengta priekyje. Kai Nikas ją atidarė, Darsė pamatė, kokia ji maža.

      ‒ Ai, gal ir gerai, kad oro linijos pradangino vieną mano krepšį. Kažin ar abu būtų čia tilpę. Turėdamas tokį mažylį tikriausiai keliauji neapsikraudamas. ‒ Ji klausiamai pažvelgė į Niką. ‒ Kur tavo bagažas?

      Kairė jo lūpų pusė pakilo.

      ‒ Lėktuve, skrenda į Niujorką.

      Matydamas sumišusį veidą, jis pridūrė:

      ‒ Planavau šiandien skristi atgal.

      ‒ Kodėl apsigalvojai?

      ‒ Pamaniau, kad paskubėjau.

      ‒ Tai praleidai skrydį ir pasiūlei pagalbą nepažįstamajai, kuriai kaip tik to ir reikėjo, ‒ neemocingai atsakė ji.

      Kalba apie paskubėjimą… ir komplimentai. Tik palauk, kol ji papasakos tai Bekei. Draugės kvėpavimas pagreitės iš susijaudinimo. Taip atsitiko ir su Darse, ji irgi kvėpavo kiek netolygiai.

      ‒ Likimo valiai paliktai nepažįstamajai, ‒ pataisė Nikas. Šypsena buvo plati ir įspūdinga. ‒ Ir dar labai gražiai.

      Darsės širdis suplazdėjo ir ji mirktelėjo.

      ‒ Ak.

      ‒ Tu rausti.

      ‒ Aš, am…

      Ji pamojo ranka, nežinodama, ką atsakyti.

      ‒ Žinoma, juk tau kas nors sakė, kad tu graži?

      ‒ Žinoma, sakė. ‒ Darsė pavartė akis. ‒ Nuolat sako. Kiekvieną dieną. Tai nusibosta.

      Iš tiesų – ne, bent ne pastaruosius kelerius metus. Tedas nelinkęs žarstyti pagyrų. Net merginimo laikotarpiu gražūs žodžiai buvo negausūs ir nedažni. Kai ant piršto užmovė sužadėtuvių žiedą? Pamiršk.

      Tu žinai, ką tau jaučiu, Darse. To turėtų užtekti.

      Gal ir turėjo užtekti. Bet neužteko. Retkarčiais, ypač kai ji kęsdavo PMS, jausdamasi išpampusi ir nepatraukli, komplimentas būtų buvęs malonus.

      Prie to prisidėjo ir jo mama. Piktoji Evelina, kaip pravardžiavo Bekė. Pagyvenusi moteris skubėdavo beveik neslėpdama įgelti apie Darsės išvaizdą ir jos „tinkamus gimdyti“ klubus.

      ‒ Tu graži, ‒ pakartojo Nikas. ‒ Raudonis daro tave dar gražesnę.

      Šį kartą Darsė išklausė komplimentą, kaip ir tikėjosi – maloningai šypsodamasi. Graži. Kodėl gi ne? Ar grožis – ne matančiojo akyse? O ir koks tas matantysis…

      Prieš eidamas į vairuotojo pusę Nikas atidarė mašinos dureles. Dėl mandagaus elgesio ji jautėsi tarsi įžengusi į pasaką.

      ‒ Ar užtraukti viršų?

      ‒ Ne, ‒ atsakė Darsė. ‒ Palik nuleistą. Pagaliau kvėpuoju grynu oru po tų valandų tvankiame lėktuve.

      Žinoma, kelionė Porsche kabrioletu pasakai tik pridėjo romantikos.

      Dabar Nikas sėdėjo prie vairo.

      ‒ Net jeigu plaukai bus suvelti?

      Nikas ištiesė ranką ir apvyniojo garbaną aplink rodomąjį pirštą. Jei būtų standžiau apsukęs, Darsė būtų turėjusi palinkti.

      Juodu žvelgė vienas kitam į akis, Darsė apgraibomis pasikniso savo rankinės gelmėse, kol pirštais suėmė elastinę juostelę. Ištraukdama ją taip pakiliai, kaip magas parodo baltą triušį, ji pareiškė:

      ‒ Tikiu, kad turiu sprendimą.

      Nikas dirstelėjo į elastinę juostelę prieš paleisdamas garbaną, ji skubotai sukėlė plaukus į arklio uodegą.

      ‒ Labai gudru, bet vieną praleidai.