vakarą ji išėjo pasiėmusi tik mažą lagaminėlį. O kad tada būtų sugalvojusi palikti ir žiedus.
Stovėdama intymioje lifto erdvėje, apsupta klasikinės muzikos garsų prisiminė tik tą kartą, kai jis prispaudė ją prie veidrodinės sienos ir juodu mylėjosi, kol ji nebegalėjo galvoti; ką jau kalbėti apie klausimą, kuris sukosi pastarąsias dvi savaites.
Jis vis dar tylėjo.
– Na, Konradai? Neturi, ką pasakyti?
– Problema ne aš, o tai, kad tu nemoki pasitikėti. – Jo pirštai perbėgo juodu rankinės dirželiu ir paslinko jį į vietą. – Aš ne tavo tėvas.
Jo žodžiai aistros likučius pavertė pykčiu ir skausmu.
– Tai smūgis žemiau juosmens.
– Ar klystu?
Jis stovėjo vos už colio, taip arti, kad vietoje šitų aiškinimųsi galėjo pasibučiuoti. Pajutusi jo kvapą Džeinė žengė arčiau, pilve juto kone skausmingą norą pajusti jo lūpas. Trauka buvo tokia stipri, kad prireikė visų jėgų nepasiduoti.
– Jei tu toks teisingas, gal nori įrodyti, kad esi kitoks nei tavo tėvas?
Kai būdamas paauglys Konradas buvo suimtas, laikraščiuose pasirodė antraštės Koks tėvas, toks ir sūnus. Sukčių tėvelį nuo bausmės už tokius pačius nusikaltimus kaip ir Konradą išgelbėjo tas pats brangiai kainuojantis advokatas. Giliai širdyje Džeinė žinojo, kad jos vyras ne toks kaip jo tėvas. Konradas įsilaužė į Volstryto kompanijas tik tam, kad įduotų tokius sukčius kaip jo tėvas. Ji tai žinojo… tačiau išsisukinėjimai, tvyranti įtampa… negalėjo taip gyventi.
Džeinė įkišo ranką į didelę rankinę ir ištraukė pluoštą popierių.
– Štai, nereikės keliauti pas advokatą.
Džeinė įdavė juos jam į glėbį ir nuspaudė savo aukšto mygtuką, nes negalėjo pakelti minties apie nakvynę jų senuosiuose apartamentuose, kuriuos ženklino tiek prisiminimų ir meilės.
– Konradai, tiesiog galvok, kad tave aptarnauja. Nesijaudink dėl žiedo. Aš jį parduosiu, o pinigus paaukosiu labdarai. Iš tavęs man reikia tik parašo.
Lifto durys atsidarė jos aukšte – ne jo, ne jų senųjų apartamentų, o prie kambario, kurį užsisakė kita pavarde. Iškėlusi galvą Džeinė žengė ant koridoriaus kilimo.
Ji paliko Konradą stengdamasi nekreipti dėmesio į tai, kad jis vis dar turėjo galią dar kartą sudaužyti jos širdį.
Iki trisdešimt dvejų Konradas sukaupė didžiulius turtus, tačiau šiąnakt pagaliau gavo aukso puodą, didžiausią laimėjimą per pastaruosius trejus metus – jis gavo progą atsisveikinti su Džeine. Pagaliau ji nesivaidens jo sapnuose visą likusį gyvenimą.
Konradas pasuko į kazino vestibiulį pasiryžęs atgauti savitvardą. Kai tik pastebėjo Džeinę, patrauktas jos šviesių, į kuodą sukeltų plaukų spindesio ir pažįstamo kaklo linkio, paliko kelis šimtus svečių ir karališkąjį įpėdinį. Pasikalbėti su Džeine buvo svarbiau už viską.
Rasti ją statančią žiedą ant raudono dvyliktojo langelio nebuvo labai malonu, tačiau kai ji palinko prie jo, kai sužibo dangaus žydrumo akys… Ne, tai dar nebaigta – nepaisant skyrybų dokumentų, kuriuos prispaudė jam prie krūtinės.
Šiandien ji vėl po jo stogu. Konradas sulankstė dokumentus ir įsikišo į smokingo kišenę. Einant pro barą barmenas linktelėjo į paskutinę žalvarinę kėdę ir pažįstamą nuolatinį lankytoją.
Prakeikimas. Jo čia mažiausiai trūko, tačiau negalėjo ignoruoti pulkininko Džono Salvatorės, buvusio mokyklos direktoriaus ir kontakto Interpole. Būtent darbas su Interpolu atitolino jį nuo Džeinės, apie kurį jai geriau nežinoti dėl savo pačios saugumo. Dėl savo turtų ir įtakos Konradas galėjo lengvai pasiekti galingųjų ratą. Kai Interpolui prireikė žmogaus, jie rinkosi iš Džono Salvatorės vadovaujamų operatyvininkų ir taip sutaupė mėnesius, per kuriuos būtų rengę priedangą esamam agentui. Paprastai Salvatorė jį pakviesdavo tik kartą ar du per metus. Jei bendrautų su Konradu per dažnai, išduotų jį.
Dingimo savaičių priežastis, dėl kurių Džeinė taip siusdavo.
Dalis jo suprato, kad turėjo papasakoti jai apie savo antrą darbą. Jam buvo leista papasakoti žmonai esmę, tik ne smulkmenas. Tačiau kita jo pusė troško jos pasitikėjimo – jis ne toks kaip jo nusikaltėlis tėvas ir ne palaidūnas šunsnukis.
Pulkininkas sveikindamasis kilstelėjo stiklą viskio.
– Kažkas pametė galvą.
Konradas atsisėdo šalia pulkininko net nemėgindamas neigti Salvatorės užuominos.
– Džeinė galėjo tave pamatyti.
Jei pulkininkas čia, turi būti ir priežastis, susijusi su darbu. Per pastaruosius trejus metus mėgindamas užpildyti gyvenimo tuštumą Konradas ėmėsi ne vienos Interpolo misijos, tačiau tik ne dabar.
– Tuomet ji pamanytų, kad mokyklos direktorius atvyko pasisveikinti, nes atkeliavau į kito mokinio koncertą Rivjeroje. – Salvatorė vilkėjo įprastą pilką kostiumą ir ryšėjo raudoną kaklaraištį. Jį gaubė ramybė.
– Dabar ne pats geriausias laikas. – Kai be jokio įspėjimo pasirodė Džeinė, jo pasaulis apvirto aukštyn kojomis.
– Tik noriu pristatyti kelis popierius. – Jis pastūmė užšifruotą kompaktinį diską. – Po mūsų paskutinių… pastangų.
Pastangos – suklastota Žutovo valiutos byla, kuri buvo baigta prieš mėnesį.
Jei Konradas būtų galvojęs smegenimis, o ne kitu galu, būtų iškart supratęs, kad pulkininkas niekada nerizikuotų taip greitai kviesdamas jį į kitą operaciją. Džeinė jau spėjo sujaukti jam protą, o juk praleido su ja mažiau nei valandą.
– Šiandien visi man neša dokumentus, – pasakė Konradas ir patapšnojo smokingo švarką. Sušiugždėję popieriai priminė, kad iki jo santuokos pabaigos trūko tik vieno parašo.
– Šįvakar esi labai populiarus džentelmenas.
– Aš sarkastiškas ir arogantiškas. – Bent jau anot Džeinės, o ji protinga moteris.
– Ir puikiai pažįsti save, – pulkininkas išgėrė savo gėrimą, jo akys stebėjo patalpą. – Visada toks buvai, net akademijoje. Dauguma vaikinų viską neigdavo arba būdavo pernelyg susireikšminę, o tu nuo pat pradžių žinojai savo stipriąsias puses.
Prisiminęs tuos paauglystės metus Konradas pasijuto nejaukiai, buvo nemalonu prisiminti tą akimirką, kai tėvas nužengė nuo Konrado jam pastatyto pjedestalo.
– Ar tik šiaip dalijamės prisiminimais, sere, ar yra kažkas daugiau?
– Žinojai savo stiprybes, tačiau nežinojai silpnybių. – Jis pastūmė krištolinę taurę ir atsistojo. – Džeinė – tavo Achilo kulnas, turi suprasti, kad pats save sunaikinsi.
– Pagalvosiu apie tai. – Karti tiesa dėl pastabos apie Achilo kulną buvo labai skaudi, nes kažkada pats pasakė beveik tą patį iki ausų įsimylėjusiam bičiuliui Trojui.
– Tu kaip visada užsispyręs. – Salvatorė patapšnojo Konradui per petį. – Savaitgalį būsiu mieste, tad poryt galime papietauti, užbaigtume su Žutovu. Labanakt, Konradai.
Pulkininkas ant baro paliko arbatpinigių ir įsimaišęs į minią dingo iš akių Konradui dar nespėjus suprasti, ką jis pasakė. Jis retai klysdavo, dėl Džeinės irgi buvo teisus.
Tačiau labanaktis?
Mažai tikėtina, bet jis turėjo vilties, nes vakaras dar nesibaigė – nuėjusi į savo kambarį Džeinė pamatys,