.

mylėjo savo motiną. Nors dėl to, kad buvo Liucilės dukra, jai teko greitai suaugti. Jeigu ne Tiberijus, apskritai nebūtų turėjusi vaikystės.

      Jis dievino Liucilę. Prisiėmė atsakomybę už ją ir jos dukrą. Jiedvi buvo jo šeima. Žinoma, ne juridiškai: nors jis mylėdamas Liucilę norėjo ją vesti, toji neatmetė vilties, kad vieną dieną Rosas Fonteinas sugrįš.

      Kai Violeta atiduos širdį, ji padovanos ją laisvam – nuo jausmų bei teisiškai – žmogui. Džei Ty kaip verslininko vardas jai darė velnišką įspūdį, bet kai kalba pasisukdavo apie asmeninius reikalus, jis su jais neturėjo nieko bendra.

      Ne dėl to, kad Džei Ty nesuteikė priežasties patikėti, jog laiko ją ne kuo kitu, o konkurente, kuri nušvilpė geriausią jo barmeną. Šįvakar viskas pasikeitė. Šįvakar jis paklausė, ar ji pasiilgs jo, jeigu jis išvyks iš Las Vegaso, ir privertė patikėti, kad jo širdis nustos plakusi, jei ji nepasakys taip.

      Violeta nuvijo nerealias mintis, bet negalėjo nepaisyti širdies, kuri įsismarkavo, kai jis švelniai palietė jos ranką. Tai tik paprastas geismas. Ne daugiau. Metro aštuoniasdešimt penkių centimetrų ūgio kietų raumenų kalnas. Gražus, juodais plaukais ir ryškiais antakiais. Liūdnos, it nubrėžtos lūpos. Neišmatuojamo vandenyno mėlio akys.

      Jos nuojauta sakė, kad jis yra vyras, kuris gali pasinaudoti pagalba, o ji yra mergina, kuri mėgsta padrąsinti savo komandos narius. Tačiau jis nepriklauso jos komandai ar jos pažįstamų ratui. Verčiau ji elgsis protingai ir rūpinsis savo pačios verslu, kuris domina ir jį. Jeigu ji pernelyg rūpinsis ir siūlys jam pagalbą, kuri nereikalinga, galų gale sudegs.

      – Verčiau eisiu dirbti, nes visai atitrūkau nuo reikalų, – pareiškė Violeta, bet neprisivertė pakilti ir nueiti.

      Šįvakar kažkas tarp jų pasikeitė, todėl pasitraukti nuo Džei Ty buvo tas pats, kas parodyti, jog jai sunku.

      – Verčiau ir aš eisiu, – jis pritarė jai ir žvilgtelėjo į savo laikrodį. – Jeigu tau ko nors reikės, tikiuosi, paskambinsi.

      Dar labiau nustebino.

      – Žinoma, – Violeta neįsivaizdavo, kokios pagalbos galėtų į jį kreiptis. Dažniausiai savimi pasirūpindavo pati. Privalėjo pasirūpinti. Jos motina per lengvai pasidavė net menkiems sunkumams. Violeta jau vaikystėje išmoko pasirūpinti savimi, nors apsigyvenus su Tiberijumi, kai jai buvo šešeri, gyvenimas išties palengvėjo. – Kaip miela.

      Akimirkai jo akys sušvelnėjo. Violeta nespėjo įkvėpti ir jis vėl užsisklendė.

      – Visai ne miela, – atrėmė jis, nešališkai ir mandagiai. – Mes esame šeima.

      Jo pareiškimas virto vyšnia ant trigubo ledų siurprizo.

      – Kaip tu tai supranti?

      – Gal tai ne įprastas ryšys, bet tu esi mano dėdės dukra.

      – Neoficialiai.

      Violeta nenutuokė, kaip vertinti tai, kas siejo juodu su Džei Ty. Jeigu jie prisiriš vienas prie kito, ji iš neutralios teritorijos įžengs į klastingą žemę.

      – Manai, kad Tiberijui tai labai rūpėjo?

      – Ne, – ji iškėlė galvą ir pervėrė jį žvilgsniu. – Bet, manau, kad tau turėtų rūpėti.

      – Kodėl?

      Violeta neišmanė, ko griebtis. Stoti akistaton prieš kitus jai buvo neįprasta. Ji mokėsi tai daryti, kai studijavo vadybą, o kai kalbėdavo atvirai – prieš tai gerai pasiruošdavo.

      Bet Džei Ty šįvakar ją išmušė iš pusiausvyros ir ji atsakinėjo negalvodama.

      – Tiesa ta, kad aš tikrai nežinau.

      – Bet juk ne be priežasties taip pasakei, – atkakliai kamantinėjo, jo susidomėjimas skrodė it lazeris.

      Violetai nedažnai tekdavo pripažinti savo trūkumus, tačiau jautė, kad turi jam paaiškinti, nes šįvakar jis buvo labai malonus.

      – Man nepatiko augti ir žinoti, kad esu nesantuokinė Roso Fonteino duktė, – teisinosi ji. – Visa Fonteinų šeima elgėsi taip, tarsi aš neegzistuočiau, ir man tai buvo nepakeliama.

      – Dabar viskas pasikeitė. Henris Fonteinas ne tik priėmė tave kaip savo anūkę, jis padovanojo tau viešbutį ir galimybę vadovauti šeimos verslui.

      Violeta linktelėjo.

      – Ir aš vis dar tuo stebiuosi. Tačiau kartais sugrįžtu į kailį vienuolikmetės, iš kurios šaipėsi klasės draugai, nes ji gyrėsi esanti Roso Fonteino dukra, nors visi žinojo, kad jis ją ignoruoja.

      – Suprantu, kodėl buvo nelengva.

      Jai buvo sunku patikėti, kad Džei Ty gali ją užjausti. Vienintelis Stounų nuosavybės paveldėtojas augo žinodamas, kas jis toks ir kam priklauso. Gal santykiai su tėvais nebuvo tobuli, o tėvui ne itin sekėsi vadovauti kompanijai, tačiau viską galima pataisyti, jei imsis tinkamų veiksmų.

      – Vadinasi, tu manai, kad mes esame šeima, – pakartojo ji tikėdamasi, kad jis apdovanos ją šilta šypsena. Tačiau iš jo veido išraiškos buvo aišku, kad Violeta kažko nesuprato.

      – Neturėjau galimybės pažinti savo dėdę, – paaiškino jis. – Manau, kad daug praradau. Tu jį pažinojai geriau nei kas kitas. Per tave jaučiuosi susietas su juo.

      Violetai prireikė sekundės suvokti, kad Džei Ty ištiesė jai ranką. Staiga ji pasijuto apsvaigusi.

      – Tavo dėdė buvo mano tėvas visose srityse, bet ne formaliai, – jai pritrūko kvapo, – turbūt dėl to esame pusbrolis ir pusseserė.

      Jis kilstelėjo galvą ir nužvelgė Violetą.

      – Manau, kad taip. Labanakt, Violeta.

      Džei Ty išvyko iš Bakaros daugiau nė karto jos nepalietęs, o Violetą liūdino jos pačios nusivylimas. Galėjo priprasti prie jo rankų. Argi ne juokinga, kad jiedu sutarė vienas kitą vadinti pusbroliu ir pussesere?

      Dirbdama ji mąstė, ką jos seserys pasakytų apie pokalbį su Džei Ty. Tradicinio auklėjimo ir ambicingų profesinių tikslų turinti Harpera duotų protingą, tradicinį patarimą. Keliais mėnesiais už Violetą jaunesnė Skarletė buvo praktiška. Ji patartų sesei laikytis atstumo nuo neaiškaus vyriškio susiklosčius tokioms sudėtingoms šeimos ryšių aplinkybėms. Violetos ryšys su Tiberijumi pavertė ją Prestono Rodo, Džei Ty tėvo, prieše. Jeigu ji susidraugautų su Džei Ty, ši draugystė dar labiau apsunkintų įtemptus santykius su jo tėvu.

      Nors protingas Harperos patarimas patiko Violetai, jos širdį glostė Skarletės nuomonė. Prieš keletą savaičių Skarletė pastebėjo, kad Džei Ty naktimis lankosi Bakaroje ne tik dėl to, kad pasiilgsta nepriekaištingai sumaišytų Riko kokteilių. Skarletė paragino Violetą artimiau susipažinti su Džei Ty, ji beveik buvo įsitikinusi, kad tarp jų įsiplieks kažkas daugiau. Nuostabos bangos suteliūskavo Violetos papilvėje, kai jos mintys pasileido pasroviui.

      Seksas su Džei Ty būtų pribloškiantis. Šįvakar, kai jis suspaudė jos ranką, ji kaip įmanydama stengėsi nepalūžti ir nepalikti ant jo dailių lūpų nebroliško bučinio. Jos oda ėmė dilgčioti vien nuo minties ir ji energingai papurtė galvą. Ji negali artintis. Negali net galvoti apie tai. Bėda ta, kad kai jis būna šalia, jai sunku blaiviai galvoti.

      Nerimas ir geidulys spirgėjo po brangiais jo kostiumais ir rafinuotu elgesiu. Per šešerius metus, kol jį pažįsta, retkarčiais pastebėdavo šmėkštelint skausmo blyksnį, todėl jai kildavo noras paguosti ar pasiūlyti pagalbą. Bet Džei Ty buvo iš tų, kurie užsispyrę lyg ožiai nepripažino savo silpnybių ir pažeidžiamų vietų. Iš Tiberijaus sužinojo, kad jo vaikystė anaiptol nebuvo nuostabi. Tėvas buvo negailestingas verslininkas, kuris pasinaudojo savo uošviu taip, kad tasai išsižadėjo tikro savo sūnaus. Pamišęs dėl