Suprato, kad yra atstumiama, ir jai tas nepatiko, juolab kad Aleksis Christakas buvo iš tų vyrų, kurių geidžiama.
Nuoga iššoko iš lovos ir nubėgo į vonios kambarį, neslėpdama susierzinimo kaip visos italės. Aleksis krūptelėjo, bet kai trinktelėjo vonios durys, su palengvėjimu atsiduso.
Išėjęs iš kambario ir nusileidęs asmeniniu, itin svarbiems asmenims įrengtu liftu į prabangaus viešbučio vestibiulį, papurtė galvą. Moterys. Jos patiko Aleksiui, bet jis laikėsi nuo jų atokiai. Prireikus pasiguldydavo į lovą, paskui kurį laiką ten būdavo tuščia, bet neilgai, nes greitai ir vėl jų įsigeisdavo.
Ilgus metus stebėjęs šaltą motinos elgesį su tėvu, kuris su slavišku nuolankumu dievino jos grožį ir amžinus išsisukinėjimus, Aleksis buvo itin atsargus su moterimis. Šaltumas ir abejingumas netrikdė, nes buvo prie to pripratęs, ir netgi jį žavėjo.
Tėvas, nukamuotas emociškai nepasiekiamos žmonos, visą dėmesį skyrė sūnui, tapusiam svarbiausiu žmogumi pasaulyje. Dar mažą Aleksį erzino nesveikas tėvo lipšnumas. Dabar, jei kas nors, ypač moteris, reikšdavo pernelyg didelį jausmingumą ar tikėdavosi ko nors daugiau, jis iškart užsisklęsdavo.
Trumpi meilės nuotykiai buvo stiprioji jo pusė. Aną dieną įbrolio vestuvėse Aleksis neišvengiamai buvo priverstas susimąstyti ir apie savo ateitį, bet jam tik trisdešimt ir gyventi ramiai jis dar nepasirengęs.
Aleksis žinojo, kad kada nors turės ir žmoną, ir šeimą… bet dar negreit. Ir kad atėjus laikui išsirinks tobulą žmoną. Gražią ir meilią. Nereikalaujančią iš Aleksio jausmų. Kad ir kaip būtų, Aleksis neketino pakliūti į spąstus, kuriuose tėvas kankinosi visą gyvenimą, geisdamas moters, kuri nejautė jokio geismo. Dar mažas jis suprato, kad meilė gali būti pražūtinga.
Jis mąstė apie netikėtai motinos laidotuvėse išdygusį vyresnįjį brolį ir nemalonius tada sukilusius jausmus – buvo sutrikęs, piktas, įžeistas, išduotas.
Įpratęs nekreipti dėmesio į jausmus, Aleksis pasistengė pamiršti ir šį nutikimą. Cezario da Silvos jis neieškojo, nė karto neužsiminė apie jį ir Rafaeliui – nors žinojo, kad šis į vestuves pakvietė ir jį. Kaip numatė, tas susitikimas buvo pirmas ir paskutinis, nes įbrolis į vestuves neatvyko.
Aleksis jautėsi keistai sutrikęs, užvaldytas nepaaiškinamų jausmų. Imkime Rafaelį! Brolio gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis dėl moters, kuri net ketverius metus slėpė, kad augina jo sūnų. Tačiau ir vėl su ja susitikęs jau po dviejų mėnesių pasipiršo – įsimylėjo kaip kvailys, atsainiai numojęs ranka į skaudžią tėvo patirtį, susijusią su moteriškos prigimties nepastovumu.
Žiūrint Aleksio akimis (nors Rafaelis atrodė laimingas įplaukęs į ramų sutuoktuvių uostą, juolab kad pusketvirtų metų Aleksio sūnėnas pasirodė esąs žavus vaikis), brolis vis dėlto buvo apkvailintas naujosios žmonos. Ir kodėl gi jai neištekėjus už Rafaelio Falkonės, garsaus automobilių pramonės magnato, valdančio milijoninius turtus? Ypač kai turi sūnų ir jį reikia išlaikyti?
Ne, Aleksis išvengs panašaus likimo ir nesileis gundomas – priešingai nei brolis. Jis neatleistų moteriai, nuslėpusiai jų sūnų. Kažkodėl nukrėtė šiurpas. Brolis, kurį jis manė turint į jo panašius gyvenimo principus, vis dėlto įkliuvo…
Aleksis kietai sučiaupė lūpas ir nutarė nebegalvoti apie tokias niekšybes. Vairuotojui privažiavus prie pagrindinių durų, jau buvo su tamsiais akiniais ir dėjosi nematąs žvilgsnių, kuriais jį dviprasmiškai ne kartą pervėrė į viešbutį tuo metu viena paskui kitą einančios moterys.
Automobiliui pajudėjus, Aleksis svarstė apie kitus šios dienos reikalus, o brolio vestuves ir nepatenkintą lovos partnerę pasistengė pamiršti.
Sidonė Ficdžerald užsisegė lėktuvo diržą ir giliai įkvėpė. Tik įtampos, gniaužtais surakinusios vidurius, nuslopinti nepavyko. Baimę, kurią kaskart jautė skrisdama, šįkart temdė kiti dalykai, ir Sidonei tai nė kiek nepatiko.
Iš galvos neišėjo susirūpinęs tetos Žozefinos vaikiškai apskritas veidas ir drebantis balsas: Sidone, ką tai reiškia? Ar jie atims iš manęs namą? Visos šios sąskaitos… iš kur jos?
Sidonės tetai buvo penkiasdešimt ketveri ir visus savo metus ji praleido užsidariusi mergiškai nekaltame pasaulėlyje. Dėl kūdikystėje patirto deguonies stygiaus jos galvos smegenys buvo šiek tiek pažeistos. Teta judėjo ir kalbėjo šiek tiek lėčiau nei kiti, tačiau sugebėjo baigti mokyklą ir susirasti darbą. Ir dabar dar dirbo pardavėja daržovių parduotuvėje netoli namų, kuriuose gyveno nuo nieko nepriklausoma, ir tai labai brangino.
Sidonė sučiaupė lūpas. Ji mylėjo tik savimi besirūpinusią ir tuščiagarbę motiną, mirusią vos prieš kelis mėnesius, tačiau kodėl motina šitaip pasielgė su miela ir niekuo nenusidėjusia jaunesne savo sesute?
Sidonę nusmelkė nuolat persekiojęs gėdos jausmas, primindamas, kodėl motina šitaip pasielgė – tiesą sakant, ji niekados to nepamiršo. Sidonė negailestingai jį užgniaužė.
Prieš keletą metų mirus Sidonės tėvui, patogiam gyvenimui atėjo galas, nes jos liko be nieko. Sidonė buvo priversta mesti studijas universitete, nors buvo likę mokytis vos metai, ir ieškotis darbo, kad galėtų grįžti namo.
Jos motina Cecilija puikiai suprato, kad vienintelė išeitis – grįžti gyventi į Paryžių pas tetą Žozefiną, antraip ji taps benamė arba, dar blogiau, teks dirbti. Cecilija jautėsi nelaiminga. Buvo pripratusi gyventi patogiai, netgi prabangiai, jautėsi saugi ir gerbiama savo vyro, kuris sunkiai dirbo, kurio vienintelis troškimas buvo užtikrinti laimingą gyvenimą žmonai.
Vis dėlto paaiškėjo, kad Sidonės motina – didelė egoistė. Ji įkalbėjo seserį užstatyti butą, kurį jos vyras, gailėdamasis svainės, buvo nupirkęs už savo pinigus. Cecilija pasinaudojo šiuo faktu kaip argumentu, kad įtikintų tetą Žozefiną įkeisti butą ir paimti paskolą. Paskui pasinaudojo tais pinigais, taip pat kredito kortelėmis, išrašytais abiejų vardu, ir iššvaistė nemenką sumelę. Dabar tetai Žozefinai tenka prisiimti atsakomybę už astronominio dydžio sąskaitas, nes ji yra vienintelė gyva tų sąskaitų turėtoja.
Sidonei teko pasukti galvą, kaip padėti tetulei – negalėjo palikti vienos su sunkumais. Pavyko susitarti, kad skolos būtų perrašytos jos vardu. Kitaip pasielgti negalėjo – išaugusi iš naivaus vaikiško amžiaus, Sidonė išsiugdė įprotį dengti motinos padarytus nuostolius – net dabar, po jos mirties.
Sidonė planavo vykti į Paryžių ir padėti tetai išsikapstyti iš šios duobės. Baimės nejautė. Buvo jauna ir sveika. Argi niekur neįsidarbins? Kad ir juodadarbe?
Jos reikalai taip pat susiklostė palankiai – prieš pat iškeliaudama į Paryžių, kur susitiko su advokatu aptarti tetos reikalų, neteko padavėjos darbo Dubline. Restorano, kuriame dirbo, savininkas, liūdnai pranešė, kad jie priversti baigti šį verslą, kaip ir daugelis kitų. Dabar Sidonė keliavo atgal į Dubliną – sutvarkyti paskutinių reikalų ir atsiimti pirmo įnašo už butą, iš kurio išsikraustė.
Ji sugniaužė kumščius, prisiminusi motiną ir tai, kad ši galvodavo vien apie save, nepaisydama, kaip tai atsilieps jos…
– Jūsų vieta štai čia, pone.
– Dėkui.
Sidonės mintys, išgirdus balsus virš galvos, susijaukė, ji pakėlė galvą ir pamatė vyriškį. Sumirksėjo, paskui sumirksėjo dar kartą. Jis buvo aukštas ir plačių pečių. Siauri klubai šmėkščiojo tiesiai jai prieš akis. Nusivilkęs lietpaltį, perlenkė drabužį perpus, ketindamas padėti į uždaromą viršutinę lentyną, ir dabar, kai liko su dailiais šilkiniais marškiniais ir švarku, buvo matyti, koks tvirtas ir raumeningas jo kūnas. Sidonei pasirodė, kad skrydžio palydovė, norėdama būti kuo arčiau, tik apsimeta dėmesinga.
Vyriškiui prakalbus angliškai, balse buvo justi užsienietiškas