pakėlė akis. Jei Denis pamatys spoksančią į sėdmenis, erzins iki gyvenimo galo.
Jau ir taip vaikino ego sulig Teksasu.
– Toks mano darbas, – nekantriai kalbėjo jis, žingsniuodamas aplink kambarį. – Virvė buvo per trumpa… Neužteko laiko… Žinojau, kad jie mane saugo. Jau baik, neabejoju, kad tavo draugei reikia paskambinti dar bent trims…
Nesidrovėdama Džo paėmė savo mėgstamiausią puodelį ir padėjo ant spintelės. Tikėjosi, kad Livė duos jam velnių, juo labiau kad tik ką prisipažino kvailai elgęsis. Koks idiotas atkabina saugos lyną tokiame aukštyje? Negi negirdėjo apie tokį niekutį kaip sunkio jėga?
Atsisukusi į pradėjusią burbuliuoti kavą klubu atsirėmė spintelėn, sunėrė rankas ir stebėjo žingsniuojantį Danielį. Šis sukando dantis, plati krūtinė kilnojosi po Giants marškinėliais. Atrodė… nusivaręs? Ne, nusivaręs netikslus žodis. Gal pavargęs – lyg pastaruoju metu prastai miegojęs. Nelabai rūpi, bet kad Livė klausinėjo, kaip jis atrodo, reikėjo apžiūrėti kiek atidžiau, o kad jau pradėjo… Gerai, jei kas sušvirkštų tiesos serumo, gal Džo ir pripažintų suprantanti, kodėl Deniui nusišypsojus moterys virsta iš klumpių. Gyvos mėlynos akys, rusvi plaukai, tvirtas smakras su švelniu šešėliu… Dar pridėjus ilgą liekną, raumeningą kūną Manhatane neliks nė vienos mergužėlės, kuri nepasiūlytų savo telefono numerio. Tik ilgiau šio vyro dėmesio nepavyks išlaikyti.
– Jau gali liautis. Man viskas gerai. Negi tau nereikia planuoti vestuvių? Juk prižadėjau, būsiu. – Denis apsidairė kambaryje. – Ji tau perskambins.
Jam dar nespėjus padėti ragelio Džo jau buvo perskridusi butą ir su plačia šypsena atvėrusi duris.
Tik Denis nesusiprato, didžiule ranka uždarė medines duris ir įsirėmė delnu jai už galvos. Visu kūnu palinko artyn. Jei juodu būtų lauke, užstotų saulę.
– Mums būtinai reikia pasikalbėti, – nukirto.
Ne, nereikia. Išeikvojusi kantrybės likučius Džo sugriežė dantimis. Jau svarstė, kaip į Denio batus smigtų jos kulniukas, bet šis atsidusęs pridūrė:
– Gal kitiems ir patinka, kai kaišioji mažą nosytę į jų reikalus. Tik ne man.
– Pabandyk atsiliepti telefonu, ir nereikės kištis. – Mergina pakėlė antakį. – Negi nesupranti: tavo šeima manė, kad nori žūti.
– Nenoriu žūti.
– Atkabinti saugos lyną – standartinė procedūra, ar ne?
– Atsistok ant kėdės.
Džo atšoko:
– Ką?
– Ką girdėjai.
Mergina nė nekrustelėjo, todėl Denis suėmė jos riešą dviem pirštais ir nusivedė per kambarį. Karščio banga nusirito per ranką, Džo pakėlė smakrą ir susiraukė.
Jis dar ir liečia ją? Niekada nelietė. Vis atrodydavo, kad ji karantino zonoje.
– Ką darai? – paklausė Džo.
– Rengiu pasirodymą…
Vyras paleido riešą, čiupo už liemens ir užkėlė ant minkštos kėdės. Džo išplėtė akis.
– Ką sau leidi? Nelipk ant mano baldų!
Išskėtęs kojas pečių plotyje ant minkštų sofos pagalvėlių jis kelis kartus šoktelėjo – išmėgino spyruokles, tada mostelėjo smakru:
– Šok.
– Ką?
– Šok.
Na, to jau per daug. Džo nenusiteikusi žaidimams. Kiek jam – penkeri?
Kai mergina bandė nusikabaroti nuo kėdės, vyras ilga ranka apkabino ją per liemenį ir ji pakibo ore. Paskui pajuto atsitrenkusi tarsi į karščio sieną ir garsiai aiktelėjo. Pakėlusi galvą pažvelgė jam į akis, abiejų nosių galiukai beveik susiglaudė.
Kas. Per. Velnias?
– Matai… – hipnotizuojamai sududeno jis, – …viską lemia pusiausvyra…
Danielis keistai nužiūrinėjo merginos veidą – lyg nematęs. Dar labiau trikdė, kad nebuvo nė vienos vietos, kuria jie nesiliestų. Džo krūtys taip prisispaudė jam prie krūtinės, kad buvo sunku kvėpuoti, pilvu vilnijo erotiški virpesiai. Kaip ji gali žavėtis šiuo vyru, jei šitaip jo nekenčia?
Kai pagaliau ją nuleido – nepakeliamai lėtai per visą ilgą kūną, – pėdoms palietus pagalvėles Džo beliko tik kibtis į plačius pečius. Ji susvyravo. Akimirką net pasijuto apsvaigusi.
– Žinojau, ką darau.
Nulipęs pastatė ant grindų, lyg ji būtų besvorė.
Džo tuojau žengė atbula, rankos nusviro. Akys įsmigo jam į krūtinę. Buvo įsiutusi, negalėjo patikėti, kad Denis turėjo įžūlumo ją paliesti, o dar blogiau – kad šitaip sureagavo jos kūnas. Džo patiko, kai pasaulis tvirtai stovėjo, nuoširdžiausiai ačiū, o jei Denis sužinos, ką jai padaręs…
Sunėrusi rankas ant sunkių krūtų vėl užrietė smakrą.
– Tie milžiniški pėdsakai, kuriuos palikai ant mano sofos, tikrai kompensuoja pusę tuzino taurių.
– Jei daugiau neturi ko veikti, pliurpk su šeima apie mane – įsitaisysi hobį.
Ji kostelėjo iš nuostabos.
– Tikrai turiu kuo užsiimti.
– Tik ne pasimatymais, – ramiai metė jis.
– Ką turi omenyje?
– Gal ir buvau primiršęs, kodėl taip ilgai gyveni viena, bet per pastarąją valandą atmintis sugrįžo. – Jis irgi sunėrė ant krūtinės rankas. – Bent pamąstyk, kad nors retkarčiais maloniai elgdamasi turėtum šansų pasimylėti.
– Nuo kada mano seksualinis gyvenimas tapo tavo reikalu?
– Manau, kad kaip tik tada, kai mano santykiai su šeima tapo tavo reikalu.
Sukaupusi jėgas, kurios praeityje padėjo laimėti dar ne tokius ginčus, Džo saldžiai nusišypsojo.
– Pasistenk, kad išeinant durys netrinktelėtų per sėdynę.
– Tiek tegali? – pakėlė antakius Denis. – Trūksta praktikos. – Jis tvirtai linktelėjo: – Nesijaudink, tuojau tave parengsime mūšiui.
Džo sunkiai atsiduso ir pasuko prie durų. Ji nežiūrėjo, kaip vyras žingsniuoja per kambarį. Bet dėl kažkokios nežinomos priežasties išgirdo save sakant:
– Ar tu nepavargsti?
Iš kur tai?
Danielis sustojo, pasuko galvą ir įdėmiai ją apžiūrėjo.
– Išvarai, mažute?
Ji susiraukė, nes švelniai ištartas klausimas kažkaip keistai paveikė krūtis.
– Nevadink manęs mažute.
Vyras nepajudėjo, ir atrodė, kad oras tirštėja. Nelemti hormonai – net jei ji būtų rinkoje, Danielis – tikrai paskutinis vyras…
– Tarsimės dėl paliaubų?
Bala žino, kas ją patraukė už liežuvio, o dabar Danielis siūlo tapti draugais? Džo nusikvatojo.
– Negi susidarė įspūdis, kad mojuoju balta vėliava? Kalbu apie tave, ne apie save. Atrodai pavargęs, Danieli, – pasipūtė ji. – Negi išsibaigė energija, padedanti prieš visus vaidinti mielą vaikinuką?
Jo akys patamsėjo:
– Abejoji