ar juoktis iš to, kaip visa tai nuspėjama, ar verkti, kad kankynė dar pratęsiama. Nusprendė tiesiog nutaisyti, kaip jam atrodė, susižavėjusį veidą ir stebėti, kaip atsargiai tūpčiodami vaikai kilnoja rankutes ir lanksto keliukus.
Viena mergaitė pačiame gale vis dar stovėjo sustingusi, išgąsdinta. Kiti vaikai pasistiebė ir virpėdami padarė piruetą, bet vienintelis jos judesys buvo šaudymas plačiomis it lėkštės, persigandusiomis akimis į saugiuosius užkulisius. Šalimais stovinti kita mergaitė nebuvo patenkinta šios išgąsčiu ir iš širdies niuktelėjo jai į šonkaulius.
Auditorijoje nuskambėjo juokas. Priekinėje eilėje vaikai ir toliau stojiškai tęsė šokį, tiesė pirštelius, mojavo rankomis ir retkarčiais tūžmingai dirsčiojo į galą. Luisas stebėjo išsigandusią mergaitę. Gal dėl to, kad prieš tai galvojo apie savo dukterėčią, dabar kažkas ir šioje mergaitėje jam priminė Lučijaną, nors jos visai nebuvo panašios. Psichiatras, be jokios abejonės, su džiaugsmu paaiškintų, kad tai tik dar sykį prasiveržusi kaltė. Mergaitė ant scenos kiek atsilošė, kad pasislėptų nuo šviesų, bet daugiau nepajudėjo, ir iš savo garbingos vietos pirmojoje eilėje jis matė, kaip jos akyse sublizga ašaros, o apatinė lūpa ima virpėti.
Ir staiga jis suprato. Tai nebuvo tik skausmingas jo vaizduotės vaisius; tai ta kantri vaiko kančia, tas didingas sielvartas – šitai priminė jam Lučijaną. Tokią pačią veido išraišką turėjo ir mažoji jo dukterėčia, juto tą pačią tylią neviltį, ir tai vertė jį jaustis taip pat beviltiškai kaip dabar.
Jausmas tikrai nebuvo geras.
Akis pagavo judesį užkulisiuose. Vyresnė mergina laikydamasi šešėlių įbėgo į sceną ir suklupo ant kelių prieš mažylę. Luisas pajuto trumpą palengvėjimą, pamatęs prideramai siaurą, labai tiesią nugarą ir žvilgančią tamsią, sunkiai tarp menčių kabančią kasą, bet tada mergina vėl atsistojo ir buvo neįmanoma nepastebėti tų ilgų, moteriškų kojų, kurias aptempė juodos tamprės.
Ji vilkėjo trumpu juodu sijonu ir siaurais marškinėliais, ant kurių nugaros švietė žodžiai Rausvasis flamingas.
Prieš dešimt mėnesių jis davė pažadą savo broliui, ir drauge su Riku šeimos kriptoje Santosoje palaidojo savo apetitą moterims ir pertekliui. Dabar Luisas pajuto, kaip kažkur giliai užgniaužtas jaudulys kone skausmingai pabunda. Palinkęs prie Tomo jis sušnibždėjo:
– Argi Rausvasis flamingas nėra striptizo klubas?
– Išties nežinau, sere.
Ne, žinoma, ne. Bet Luisas žinojo ir jį labai intrigavo, kodėl striptizo klube dirbanti mergina padeda rengti vaikų baleto pasirodymus. Pasilenkusi, vis dar atsukusi nugarą žiūrovams, Rausvojo flamingo mergina paėmė mergaitę už rankos ir kažką sušnabždėjo jai į ausį. Mažame, nuraudusiame veide nušvito palengvėjimas, ir vyresnioji mergina apsisukusi prisijungė prie šokio.
Deus, ji pribloškiama. Iškilusi virš mažyčių vaikų scenoje ji atrodė kaip tikra kilminga, elegantiška gulbė tarp mažyčių pūkuotų gulbiukų. Greta jos išsigandusioji mergaitė dabar jaudulingai nusišypsojo ir sulig akimirka jos pasitikėjimas savimi augo.
Luisas stebėjo, kaip preciziškai juda lieknos merginos kojos, kokie tiesūs jos pečiai ir pakelta galva, ir pajuto kažką kirbant mintyse. Pakėlęs akis į jos veidą, iš nuostabos sumirksėjo ir palinko į priekį.
Neįtikėtina… neįmanoma…
Tai Emilė Balfor.
ANTRAS SKYRIUS
– Emile, ar tu ten?
Kikės balsas nuaidėjo apmusijusiame moterų tualete. Atsirėmusi į duris vidurinėje kabinoje, Emilė sukando dantis, kad nebesigirdėtų jų kalenimo, ir pasistengė atsakyti normaliai.
– Taip, aš čia. Ilgai netruksiu.
– Na, pasistenk. Tavęs laukia karališka audiencija, brangute. Princas atėjo į užkulisius ir pareiškė norįs susipažinti būtent su tavimi, tad geriau paskubėk.
Emilė atidarė duris ir pažvelgė į Kikę didžiulėmis nerimastingomis akimis.
– Negaliu, Kike. Tikrai, juk aš net nesu deramai apsirengusi susitikimui su karalaičiais, be to, dirbu čia tik kelis mėnesius…
– Ei, – mielą Kikės veidą iškreipė rūpestis. – Pamiršk drabužius. Kas negerai, brangute? Atrodai siaubingai.
Trumpai dirstelėjusi į virš kriauklės kabantį veidrodį Emilė įsitikino, kad Kikė visiškai teisi. Jos ir taip baltas veidas dabar buvo kraupiai blyškus, it iš vampyrų filmo, tai dar labiau pabrėžė tamsūs į kasą supinti plaukai. Ji pasistengė nusišypsoti.
– Ačiū. Man viskas gerai. Tiesiog būdama scenoje… šokdama žiūrovams… skambant muzikai ir…
Kikė užjaučiamai atsiduso.
– Jaudulys, ką?
Ne, norėjo pasakyti Emilė. Ne jaudulys. Greičiau jaudulio nebuvimas. Jokių jausmų nebuvimas. Ji tiesiog atliko judesius it užprogramuota – kodėl nieko nebejuto?
– Na, – tęsė uždususi Kikė, neleidusi jai nė prasižioti, – padarei princui įspūdį. Jis nori susipažinti su tavimi ir tavo trupe. Išrikiavau jas visas ant scenos, jos labai nekantrauja, tad paskubėk.
– Gerai, ateinu, – Emilė pakišo rankas po čiaupu ir apšlakstė veidą šaltu vandeniu, norėdama susigrąžinti šiek tiek spalvos. – Kas ten per princas? – tarė ji kriauklei.
Bet buvo per vėlu. Kikė jau buvo nuėjusi ir vienintelis pasigirdęs atsakymas buvo už nugaros trinktelėjusios durys. Likusi viena Emilė spoksojo į savo atvaizdą veidrodyje, bet matė ne nuraudusį veidą, o tuščią ateitį be šokio. Dieve, dar mažiau nei prieš metus ji šoko Miegančiosios Gražuolės partiją Karališkosios baleto mokyklos baigiamajame koncerte, ir niekas nebūtų nustebęs, kad po pasirodymo ji užkulisiuose eina susitikti su princu. Bet tik būdama solistė Kovent Gardene, o ne algos negaunanti mokytoja vos išsilaikančiame bendruomenės meno centre.
Bet tada ji dar galėjo šokti. O paskui, vos per kelis trumpučius, nuostabius mėnesius, techniniai jos gabumai, išsiugdyti per visus tuos treniruočių metus, susijungė su kažkuo kitu – neapibrėžiamu, pavojingu kažkuo, ką savo dailiomis lūpomis šešėliuose po medžiais joje atrakino Luisas Kordoba.
Ji pratisai atsiduso, nusisuko nuo veidrodžio ir palygino marškinėlius. Per metus daug kas nutiko.
Truktelėjusi atidarė duris ir nuskubėjo pas vaikus. Eidama ant scenos buvo nusispyrusi batus ir dabar pėdkelnės kibo už šiurkštaus parketo. Puiku, beviltiškai pamanė ji. Tik to jai tetrūko. Ir taip vėluoja sumokėti nuomą už tą baisią skylę, kurioje gyvena, o nusipirkti duonos kepalėlį atrodė nematyta prabanga. Pėdkelnėms jos biudžete šiomis dienomis buvo numatyta tiek, kiek ir vakarinėms dizainerių suknelėms.
Ji lengvai užbėgo laiptais į užkulisius. Matė ant scenos išsirikiavusias savo šokėjėles ir girdėjo gilių vyriškų balsų gaudesį, tad suprato, kad svečiai jau čia. Panarinusi galvą tylomis įžengė į sceną ir sustojusi savo vietoje mergaičių eilės gale ėmė žvalgytis.
Ir staiga jos širdis nusirito į kulnis.
Jo galva buvo nuleista, nes jis kalbėjosi su viena iš mergaičių, scenos šviesa krito ant plačių, įstabiai raumeningų jo pečių, nuauksino saldžiai nepaklusnius rusvus plaukus. Iš siaubo jos skrandis susitraukė. O, Dieve. Tai jis. Tai tikrai jis. Tas princas, apie kurį kalbėjo Kikė, buvo Luisas Kordoba, Santosos karūnos paveldėtojas, ir dabar jis artėja prie jos.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен