Sulaukusi atsako. Nora Roberts

jau vėlyva popietė, kai Fredė grįžo į savo numerį, ji buvo įraudusi iš pasitenkinimo ir apsikrovusi pirkiniais. Jos nuomone, ji praleido daugiausia malonumo teikiančią dieną: iš pradžių vaikščiojo po parduotuves, paskui papietavo su Reičele ir Bese, tada vėl leidosi apsipirkti. Numetusi krepšius svetainėje ji patraukė prie telefono. Nusprendė, kad tokiu metu daugumą šeimos narių, o gal ir visus, ji ras namie. Dėmesį patraukė blyksinti atsakiklio lemputė, tačiau nespėjo pakelti ragelio, kai telefonas suskambėjo.

      – Klausau.

      – Po galais, Frede, kur buvai visą dieną?

      Išgirdus Niko balsą, jos veide pražydo šypsena.

      – Sveikas. Šen bei ten, o kas pas tave gero?

      – Tikrai gražu, Frede. Kiaurą dieną bandžiau tau prisiskambinti. Jau norėjau prašyti Alekso, kad paskelbtų paiešką. – Jis įsivaizdavo, jog ji apiplėšta, išprievartauta, pagrobta.

      Ji nusispyrė batus – pirma nuo vienos kojos, paskui nuo kitos.

      – Jeigu būtum jam paskambinęs, būtum sužinojęs, kad dalį dienos aš pietavau su jo žmona. Ar kas nors bloga atsitiko?

      – Atsitiko? Ne, ne, kodėl turėjo atsitikti? – Net per telefoną buvo juntamas sarkazmas. – Pažadini mane vos saulei patekėjus…

      – Po dešimtos, – pataisė jį Fredė.

      – O tada dingsti dievai žino kur, – nekreipdamas į jos žodžius dėmesio tęsė Nikas. – Kiek pamenu, klykavai, kad paskambinčiau.

      – Teisybė. – Fredė susiėmė džiaugdamasi, kad jis nemato jos akyse šviečiančios vilties. – Ar turėjai progos peržiūrėti tai, ką tau palikau?

      Nikas išsižiojo, tačiau susitvardė ir apsimetė esąs ramus.

      – Užmečiau akį. – Jis valandų valandas skaitė natas, gilinosi į kūrinį, grojo. – Neblogai, ypač tos vietos, kurias sukūriau aš.

      Nors Nikas jos nematė, Fredė kilstelėjo smakrą.

      – Tai daug geriau nei neblogai… ypač tos vietos, kurias padailinau. – Švytėjimas jos akyse dabar išdavė nuoširdų pasididžiavimą. – O ką manai apie tekstą?

      Žodžiai buvo poetiški, kartais keistai ironiški ir sužavėjo Niką labiau, nei jis būtų norėjęs pripažinti.

      – Puikiai padirbėjai, Frede.

      – Ak, nurimk, širdie.

      – Jie geri, ar dabar patenkinta? – Jis iš lėto atsiduso. – Nežinau, ko tu iš manęs nori, bet…

      – Kodėl mums apie tai nepasikalbėjus? Ar šįvakar tu laisvas?

      Nikas pagalvojo apie pasimatymą, kurį buvo paskyręs, paskui apie muziką – ir visa kita nebeteko reikšmės.

      – Nėra nieko, nuo ko negalėčiau išsisukti.

      Fredė kilstelėjo antakius. Įdomu, nuo darbo ar nuo moters.