Mergina, kurios tikrai nenorėtum vesti. Amy Andrews

– sumurmėjo Takas ir šypsodamasis sustingusia šypsena prisėdo šalia. Atsilošęs kėdėje įsistebeilijo į su stalo įrankiais besiknebinėjančią Kesę. – Panašu, kad tu ne vietinė, – tarė jis.

      – Ne. – Tik dėl to, kad Risei pasirodė gera mintis pasodinti juos šalia, nereiškė, kad ji turi būti sukalbama.

      Džina užvertė akis ir pasigailėjo Tako.

      – Kesė australė.

      – A. Iš kur? Sidnėjaus? Anas dailus miestelis, – tarė jis.

      – Kanberos, – atsakė Kesė ir perbraukė pirštu peilio briauną. – Sostinė, – pridūrė. Daug kas to nežino.

      O jis juk raumuo.

      – Na va, – tarė jis, palinkdamas į priekį, žvilgsnis nušoko prie Džinos ir tuoj vėl grįžo prie Kesės. – Galėtume surengti Jungtinių Tautų susitikimą.

      – Sunkiai, – tarė Kesė, beviltiškai bandydama kiek įmanoma labiau atsilošti ir nepamiršti, kad jis raumenų kalnas – futbolininkas – nors jo feromonai ir tokie galingi, kad jį derėtų studijuoti Smithsonian institute. Arba melžti ir parduoti aukcione daugiausiai pasiūliusiam kvepalų gamintojui.

      – Jungtinės Tautos turi šimtą devyniasdešimt tris narius. Ir jie susitinka Ženevoje. – Ji pažvelgė į Taką. Raumenims nekaip sekasi geografija. – Šveicarijoje.

      Takas kilstelėjo antakį. Buvo įpratęs, kad žmonės susidaro išankstinę nuostatą apie jo protą. Tiesą sakant, dažniausiai jis taip ir vaidindavo – nes pričiupti arogantiškus žmones velniškai smagu.

      Panašu, kad su Kese jis išties pasismagins.

      – Ji šiauriau Airijos, ar ne?

      Kesė papūtė lūpas.

      – Europoje.

      – Europoje? Velnias, – tarė Takas, paryškinęs akcentą. – Visada painioju.

      – Žinoma, jei kalbi apie Saugumo Tarybą, – tęsė Kesė, nes gilus, nosinis jo akcentas palietė kažkokias nematomas stygas, kurių ji nė nežinojo turinti. – Tai ji Niujorke. Ir tau nusišypsotų sėkmė, nes Australija kaip tik gavo vietą Saugumo Taryboje.

      Takas metė kreivą žvilgsnį į Džiną, ši mirktelėjo ir išsišiepė, akivaizdžiai mėgaudamasi tuo, kas dedasi. Takas jau norėjo pasakyti kažką panašaus į Saugumo Taryboje jie dėvi tuos juokingus mėlynus šalmus, ar ne, bet staiga pasigirdo despotiškas Risės senelės sesers Ados balsas.

      – Samuelis Takeris, – tarė ji savo ryškiu, arogantišku Niujorko akcentu. – Kaip čia prasmukai nepastebėtas?

      Takas atsistojo ir nusišypsojo moteriai, save vadinusiai šeimos matriarche. Būdama užkietėjusia janke, dažniausiai ji apsimesdavo, kad kiti nė neegzistuoja, bet jis jautė prielankumą aštrialiežuvei aštuoniasdešimtmetei.

      – Teta Ada, – tarė jis, griebdamas ją į glėbį ir širdingai apkabindamas. – Kaip matau, vis dar daili it paveikslėlis.

      Kesė, pajutusi, kad Takas ir visa užvaldantis jo vyriškumas leido jai atsikvėpti, susmego kėdėje.

      – Nemeilikauk man, jaunuoli. Ko iš taip toli atsibeldei?

      Takas mostelėjo stalo link.

      – Palaikau kompaniją Risės draugėms.

      – Risė… – purkštelėjo Ada. – Nubėgo paskui tą jūrininką… Ta mergaitė pametė protelį, su kuriuo gimė… Laimei, man ji vis tiek patinka.

      – Nagi, teta Ada, – erzino Takas. – Maniau, kad aš tavo numylėtinis. – Ada žaismingai plekštelėjo jam per petį, tada pakėlė vieną seną, raukšlėtą ranką ir suspaudė jam skruostą.

      Suskambo Džinos mobilusis, bet ji ignoravo skambutį. Negalėjo nuspręsti, kas labiau stebina – milžinas puolėjas, besimeilinantis senutei, ar persigandusią stirną primenantis Kesės veidas. Bet telefonas nepaliaujamai skambėjo ir Ada atsisuko į ją, nudiegdama įsakmiu žvilgsniu.

      – Na, mergaite, atsiliepsi ar ne?

      Kaipmat atpažinusi autoritetą, Džina paspaudė pokalbio pradžios mygtuką. Ekrane švietė pažįstamas numeris.

      – Tai Risė, – pranešė ji.

      – Risė. – Vėl purkštelėjo Ada. – Pasakyk jai, kad grįžtų. Šis nevestuvių vakarėlis buvo jos vištos smegenėlių mintis.

      Džina nusijuokė, bet jai atsiliepus Ados dėmesys jau buvo nuklydęs.

      Kita gudraus jos žvilgsnio auka tapo Kesė.

      – Čia tavo mergaitė? – paklausė ji, pasisukusi į Taką.

      – Visai ne, – išdidžiai atrėžė Kesė.

      Tada Takas atsisegė švarką ir šis atsilapojo, jos link paleisdamas svaiginančią feromonų dozę. Ji trumpam užsimerkė, nes primityvaus atsako raginamas jos pulsas šoktelėjo.

      – Ne visai tavo skonio, – tarė Ada, abejinga Kesės neigimui.

      – Aš nesu jo mergaitė, – pakartojo Kesė, nors beveik girdėjo, kaip kiekviena ląstelė kviečia jį vardu.

      – Viskas gerai, – patikino ją Ada. – Nekenčiu įprastų jo skonio mergaičių. Pernelyg… įmantrios.

      Takas nužvelgė Kesę. Ji žiūrėjo į jį susiraukusi, antakiai nepešioti, nesegėjo nė vieno papuošalo. Niekas pasaulyje nebūtų jos pavadinęs įmantria. Ir visgi kažkuo ji jį išties intrigavo…