Bare be jo sėdėjo dar apie dvidešimt vyrukų. Kodėl būtent jis atėjo jai į pagalbą? Kodėl neįsikišo niekas kitas?
– Kaip jau minėjau, mano tėtis – pastorius. – Ji suvalgė dar vieną bulvytę, nugėrė „Margaritos“. – Mama mirė mane gimdydama, tai jos aš neprisimenu. Dalykas tas, jog jei esi pastoriaus vaikas, visi jaučiasi atsakingi už tave ir žiūri, kad nenueitum šunkeliais. Turėjau ne vieną mamą, o visas penkiasdešimt. Net nespėjus man sugalvoti ko nors ne taip, jau būdavo pranešta tėčiui.
– Aha.
Kevinas vėl nusisuko ir ėmė žiūrėti žaidimą, stengdamasis nesiklausyti Heilės.
– Todėl ir neturiu supratimo apie barus.
– Ko? – nesusilaikęs paklausė jis.
– Kad čia ne toks baras, kur galima skirti pasimatymus. Aš tik mėginu būti bloga.
Pasidarė įdomu. Jis atsilošė norėdamas geriau matyti Heilės veidą.
– Bloga?
– Žinoma. – Ji baigė gerti „Margaritą“ ir pastūmė taurę prie baro krašto. – Prašyčiau suplakti dar vieną, – pasakė ir džiugiai nusišypsojo barmenui. – Man patiko. – Ji vėl atsisuko į Keviną. – Tik norėčiau, kad būtų su skėčiu.
Tai jam nerūpėjo.
– Papasakok man apie savo blogus poelgius.
– Nesu pasielgusi blogai. Niekada. Bandau taip elgtis keliaudama į Havajus. – Ji apsižvalgė lyg norėdama įsitikinti, kad niekas negirdi. – Aš dar tik trečią kartą bare.
– Juokauji, – mestelėjo Kevinas – ne dėl to, jog ja netikėjo, o labiau vildamasis, kad ji pasakė netiesą.
– Iki to laiko, kai prieš tris dienas išvykau iš namų, nė sykio nebuvau gėrusi alkoholinių gėrimų. Todėl patį pirmą vakarą, kai sustojau, nuėjau į barą. – Ji krimstelėjo dar vieną bulvytę ir suraukė nosį. Iš pasitenkinimo akių kampučiuose susimetė raukšlelės. – Buvo bjauru, – pasakė nurijusi kąsnį. – Jaučiausi kaip nesava, o kai man nusišypsojo vyriškis, nėriau pro duris. Vakar buvo geriau.
Kevinas pasidavė. Nebuvo jokios prasmės vengti to, kas akivaizdžiai jam lemta.
– O koks antras kartas?
Heilė linktelėjo.
– Gėriau baltąjį vyną, tačiau turiu pasakyti, kad man jis visai nepatiko. Užtat beveik pavyko pasikalbėti.
Puiku.
Barmenas baigė plakti kokteilį ir pastatė taurę priešais ją.
– Norite, kad užvesčiau sąskaitą? – paklausė.
Porą sekundžių Heilė laikė suspaudusi lūpas.
– Galbūt, – ištarė pagaliau.
– Taip, – įsiterpė Kevinas. – Užveskite jai sąskaitą. Juk nori pati užsisakyti bulvyčių?
– Noriu. Tik prašau daugiau druskos.
Barmenas kažką sumurmėjo panosėje, tada užsirašė į mažą bloknotėlį.
– Sąskaita, – paaiškino Kevinas, kai jie liko vieni, – reiškia, kad jis susirašo viską, ko užsisakai. Mokėti reikia ne kiekvieną kartą, o vakaro pabaigoje.
Heilė išpūtė melsvai žalsvas akis.
– Geras!
Jį apėmė nuojauta, kad jei Heilė išgers dar vieną kokteilį, visas pasaulis ją vien tik stebins.
Kevinas atidžiai nužvelgė jos šviesią odą, plačią šypseną ir patiklias akis. Tokios moters nereikėtų paleisti vienos.
– Tau vertėtų pagalvoti, kaip grįžti į Ohają.
– Jokiu būdu. – Ji nugėrė didelį gurkšnį „Margaritos“. – Visą gyvenimą dariau taip, kaip liepė kiti. Dabar darau tik tai, ko pati noriu. Nesvarbu ką. – Jos veidas tapo piktas. – Niekas negali suprasti, ką tai reiškia, – kalbėjo toliau. – Niekada negalėjau išsakyti savo nuomonės. O jei pabandydavau, niekas manęs nepaisė. Niekam nerūpi, ką aš manau ir ko noriu.
– Ar dėl to bėgi?
– Būtent. – Ji paėmė bulvytę, bet ir vėl padėjo į lėkštę. – Iš kur žinai, kad aš bėgu?
– Nesi iš tų moterų, kurios šiaip ateina į tokią vietą kaip ši.
Ji apžvelgė nekaip atrodančius baro svečius ir gūžtelėjo pečiais.
– Noriu patirti ką nors nauja.
– Tarkim, gerti kokteilį su skėčiu.
– Visiškai teisingai.
Heilė nusišypsojo. Kevinas turėjo pripažinti, kad jos šypsena puiki. Nušvietė visą veidą. Minėjo, kad jai dvidešimt penkeri, bet kartais elgėsi kaip nerangi paauglė, o ne suaugusi moteris. Be abejo, tai, kad ji– vienišo tėvo pastoriaus duktė, uždėjo antspaudą.
Kilo mintis pasiūlyti jai kitą kartą susirasti aukštesnės klasės barą, bet prisiminė, jog buvo nutaręs nesikišti. Jam pakako savų rūpesčių, nenorėjo užsikrauti daugiau.
– Negalėčiau pasakyti, kad man nepatinka pianinas,– pareiškė ji.
– Kas?
– Pianinas. Aš moku skambinti. Turėjau išmokti. Be to, truputį vargonuoju, tačiau moku vos kelias giesmes ir tas nekaip.
– Puiku. – Jis ėmėsi mėsainio.
– Muzika – geras dalykas. Bet aš norėjau būti mokytoja.
– Ar tėvas prieštaravo? – nesusilaikė nepasiteiravęs Kevinas.
Heilė atsiduso.
– Jis niekad tiesiai to nepasakytų. Jo ne toks būdas. Vis dėlto atsargiai mane spaudė. Tada daug sunkiau priešintis. Noriu pasakyti, jog išgirdęs kategorišką reikalavimą gali ginčytis, o užuominos ir raginimai taip užliūliuoja, kad staiga prabudęs pamatai atsidūręs ne ten, kur norėjai būti.
Ji vėl nugurkė didelį gurkšnį „Margaritos“. Barmenas atnešė lėkštę bulvyčių. Heilė dėkingai nusišypsojo.
Kevinas baigė valgyti mėsainį ir ėmė galvoti, kaip ištrūkus.
– Gal norėtum, kad grąžinčiau tai, ką suvalgiau? – paklausė Heilė ir mostelėjo į jo lėkštę.
– Ačiū, nereikia.
Ji gūžtelėjo pečiais ir ėmė traškinti kitą bulvytę.
– Vadinasi, esi JAV maršalas. Ką čia veiki?
– Pristačiau kalinį į sunkiųjų darbų kalėjimą netoliese.
Ji išpūtė akis.
– Ar čia yra kalėjimas?
– Argi nepastebėjai ženklų, draudžiančių pavėžėti keliaujančius autostopu?
– Pastebėjau, bet pamaniau, kad tai pokštas. Žinai, koks nors vietinių triukas turistams.
– Na, čia nėra turistų rojus. Dauguma žmonių tik trumpam užsuka su reikalais arba lanko savo giminaičius.
Ji žvilgtelėjo per petį, pasilenkė arčiau ir pritildė balsą:
– Ar čionykščiai žmonės pažįsta kalinius?
Kevinas sunkiai atsiduso.
– Heile, ar anksčiau kada nors buvai išvykusi iš gimtojo miesto?
– Žinoma. Ketverius