kad viskas gerai? Atrodai labai nusiminusi, – sumurmėjo Ela.
Rubė prisivertė kietai nusišypsoti.
– Jei ir esu nusiminusi, tai tik dėl savęs pačios. – Ji vėl atsiduso. – Nuvyliau tave, El. Nuvyliau mus abi. Jeigu Šlakelio glaisto keksiukai atsidurtų popietinės arbatėlės valgiaraštyje Kemberlande, taptume žinomi. Užsakymai imtų plaukte plaukti. – Šįkart Rubė atsiduso, tarsi kartą ir visiems laikams paleisdama svajonę.
Velnias, velnias ir dar kartą velnias.
– Būtume tapusios keksiukų dizaino karalienėmis, – pridūrė Rubė mėgindama situaciją bent iš dalies nuleisti juokais. – Nobelio premija už kepimą pagaliau būtų ranka pasiekiama.
Ela išsišiepė ir jos dailus, apvalus veidelis nušvito, ko Rubė ir norėjo.
– Tik nesiliauk svajojusi, Rube. Tau tai puikiai sekasi.
Gaila, kad ne taip puikiai sekasi valdyti flirtą.
Rubė nustūmė tą mintį šalin ir atsisėdo tiesiai.
Ela buvo teisi, bus ir kitų galimybių. Jei tik jos turės didelių svajonių… ir keps geriausius keksiukus visatoje. O jei jaudinsis dėl Gregorio didžiojo Malinio ir Kemberlando užsakymo, tikrai to nepasieks.
Kitą kartą tiesiog reikės labiau pasistengti.
Atsistojusi Ela atkišo Rubei ranką.
– Eikš, – tarė vienu stipriu truktelėjimu pakeldama draugę nuo sofos. – Turi kai ko paragauti. Manau, radau tobulą glaistą tavo mangų-pasiflorų keksiukui.
Sekdama paskui Elą, Rubė pajuto pažįstamą susijaudinimą, susijusį su naujausiu jų kulinariniu pasiekimu. Atrasti naują keksiuko ir glajaus derinį yra daug smagiau, nei mąstyti apie meilės reikalus.
Jei tik keksiukai galėtų suteikti jai orgazmą – ir su jais būtų galima flirtuoti – Rubės gyvenimas būtų tobulas. Ji ryžtingai išbraukė iš galvos pono Bevardžio iš rytinio įvykio veidą ir mintį, kad jis galėtų būti tobulo keksiuko atitikmuo lovoje. Toks vyras neegzistuoja.
Rubės krūtinę užliejo pasididžiavimo banga – taip nutikdavo kaskart įžengus į virtuvę, kurią ji ir Ela išsinuomojo prieš dvejus metus tam pasiėmusios milžinišką paskolą.
Štai, kur jos namai. Štai, kas gyvenime svarbu. Rubė dievino įsimylėjimo svaigulį, tačiau žinojo, kad jis ilgai netrunka – vėliau reikia iškęsti jausmų atoslūgį. Meilė nepastovi. Ji niekada nesuteikdavo tokio nuolatinio ir stipraus pasitenkinimo, kaip jos virtuvė – tikras meno kūrinys. Hampstedo gatvelės gilumoje esanti šviesi, erdvi vieta, nerūdijančio plieno paviršiai ir kriauklė, atviros lentynos, kuriose ilsisi kepimo įrankiai, dvi geriausios orkaitės ir spintos dydžio šaldytuvas tikriausiai ne kiekvienai moteriai sukeltų tokią palaimą. Bet tai buvo viskas, ko Rubei reikėjo gyvenime. Ji ir Ela sukūrė viską nuo pačių pamatų. Ir joms reikia pasistengti.
Tol, kol turi savo verslą, Rubei puikiai sekasi ir be riterio ant balto žirgo. Bent jau kol kas. Galbūt vieną dieną bus pasiruošusi jo ieškoti, tačiau žongliruoti keliais darbais jai niekada nesisekė – kaip pareiškė Džonis( jos paskutinis riteris ant ne visai balto žirgo) prieš šešis mėnesius, jiedviem skiriantis. Rubė nenorėjo jo įskaudinti, bet įskaudino. Ji neketino artimiausiu metu vėl vaidinti fatališkos moters, todėl sąmoningai nusprendė kurį laiką niekuo nesusidomėti. Iki šiol jai puikiai sekėsi, išskyrus keistą hormonų proveržį šįryt.
Ela nuskubėjo prie milžiniško dubens, šaukštu pakabino šviesiai geltono glajaus ir uždėjo jo ant keksiukų pavyzdžių, kuriuos Rubė iškepė prieš išlėkdama į susitikimą.
– Paragauk ir pasakyk, ką manai, – tarė Ela, jos balse virpėjo viltis, o akys švietė nekantrumu.
Skonis sprogo Rubei ant liežuvio, aštrus, citrusinis ir neįtikėtinai gaivus.
Ji sumurmėjo iš malonumo.
– Pernelyg dažnai kartoju, tačiau tai iš tiesų nuostabiau nei seksas. – Ar bent didžioji dalis jos patirto sekso.
Ela nusijuokė ir suplojo rankomis.
– Skanu, ar ne?
– Neskanu, Ela, o orgazmiška. Jaučiu apelsiną ir citriną, galbūt šiek tiek cinamono ir dar kažką. Kas tai?
Ela palietė savo nosį, jos šypsena išsiplėtė.
– Pasakyčiau, bet man pačiai teko dvi valandas ragauti, kad išsiaiškinčiau.
– Na, buvo verta. Tučtuojau privalome įrašyti juos į valgiaraštį. Puikiai tiks vasaros šventėms. Tegu jų debiutas būna Andželikos Devero vestuviniame keksiukų bokšte. – Rubės mintys sukosi apie tai, kaip maksimaliai išnaudoti naujo recepto pristatymą.
– Kalbant apie meilę ir orgazminį seksą, – pertraukė ją Ela kaip paprastai nesusidomėjusi smulkmenomis, kurias taip gerai išmanė Rubė. – Prieš valandą maloniai paplepėjau su naujuoju tavo gyvenimo vyru. – Elos šypsena virto žaisminga. – Kodėl nesakei, kad draudimas turėti vaikiną atšauktas? Jeigu jis bent perpus toks žavus, koks nuostabus jo balsas, spėju, šįsyk pataikei puikiai.
– Koks naujas vyras? – sukluso Rubė, besisukančios mintys sustojo.
– Keilamas Vestmoras, štai kas, – ramiai atsakė Ela vis dar įsitikinusi, kad draugė nuo jos kažką slepia.
Rubė permetė vardų sąrašą mintyse. Per pastaruosius šešis mėnesius buvo susitikusi su keliais vaikinais tik tam, kad neprarastų įgūdžių. Bet nė su vienu nenuėjo į antrą pasimatymą, visada laikėsi darbas svarbiau už meilę strategijos.
– Nepažįstu jokio Keilamo.
Elos antakis pakilo.
– Tikrai?
– Žinoma, taip, gal aš ir koketė, tačiau prieš susitikdama su vaikinu, visuomet paklausiu jo vardo, – gudriai atsakė ji.
Ela palietė pirštais lūpas.
– Oi.
– Ką reiškia oi? – griežtai paklausė Rubė. Jai nepatiko kaltė, pasirodžiusi Elos veide.
– Maniau, kad susitikinėji su juo. Jo balsas buvo kupinas pasitikėjimo ir… Na, jo balsas nuostabus. Kultūringas, bet neperdėtai, ir toks žemas bei ryžtingas. Jis sakė, jog privalo su tavimi susitikti. Skubiai. Todėl pasakiau, kad baigiame puse šešių…
– Pasakei jam virtuvės adresą? – Šįkart susiraukė Rubė. Ji laikėsi Elai puikiai žinomos taisyklės: neišduoti atsitiktiniams vaikinams savo darbo vietos, nes tai viską tik apsunkintų. – Ak, Ela, pasakyk, kad juokauji.
Tačiau svarbiausia – kas tas vyrukas? Jis tikrai ne pirmas, kuris mėgina gauti informacijos apie ją per Elą. Bet iki šiol to niekam nepavyko. Ela paprastai elgdavosi kaip rotveileris saugodama Rubės privatumą, nes žinojo, kaip tvirtai Rubė nusprendė atsispirti traukai, ypač po bjauraus išsiskyrimo su Džoniu.
Tai kaip Keilamui Vestmorui, kad ir kas jis būtų, pavyko taip lengvai išvilioti iš Elos informaciją?
Mintyse iškilo pono Nuostabiojo vaizdas. Vyro, kurio Rubė nesugebėjo išmesti iš galvos visą popietę. Kad ir kaip stengėsi.
– Ką būtent tau sakė tas Keilamas Vestmoras? Savo seksualiuoju balsu, – paklausė Rubė, nors ir pati daugmaž nutuokė. Tai turėjo būti jis. Kas daugiau iš jos pažįstamų būtų toks arogantiškas ir savimi pasitikintis, kad paskambintų ir lyg niekur nieko išviliotų jį dominančią informaciją iš jos geriausios draugės nė akimi nemirktelėjęs?
– Tik tai, kad jam reikia su tavimi susitikti, – atsargiai pratarė Ela. – Tiesą sakant, jis tiesiog reikalavo susitikti su tavimi, – pridūrė, lyg tik dabar